Mes gyvenome nedideliame miestelyje. Pro jį tekėjo Neris. Tada man atrodė, ji buvo labai didelė, gili ir srauni. O ypač pavasarį, per ledonešį aš pamatydavau upės galybę, kai ant krantų nešanti srovė sustumdavo didžiulius kalnus lyčių po kuriuos buvo smagu, bet pavojinga šokinėti. Per Nerį ėjo du tiltai.

Nuo Kauno pusės automobilinis asfaltinis kelias buvo centrinė miestelio gatvė, kuri baigdavosi gale jo už geležinkelio ruožo. Toliau aš nedrįsdavau eiti. Kiek arčiau buvo geležinkelio tiltas. Jis buvo metalinis, todėl buvo įdomu jį apžiurinėti, nes konstrukcijos buvo sutvirtintos dideliais varžtais. O varžtų tai gausybė. Ant tilto buvo draudžiama vaikščioti ir kabėjo dvi lentelės-įspėjimai lietuviškai ir rusiškai, todėl vaikai bijodavo eiti.

Kai ilgas ešelonas važiuodavo, drebėdavo visas tiltas ir garsas buvo toks, kad mes niekaip neįstengdavome perrėkti, todėl užsidengę ausis delnais, žiūrėdavome kaip monotoniškai trinksėdami ratais, pralėkdavo vagonai.

Miesto centre, jeigu taip galima pavadinti buvo aikštė, kurios viduryje didelė klomba, o aplink ja ratu sukosi kelias. Tai buvo ir autobusų stotis su stulpais ir skydeliais pažymėtais raide „A“. Vos kiek metrų toliau stovėjo nedidelis, bet įdomus su kolonomis pašto pastatas, dar prie smetoniškos Lietuvos statytas, ištinkuotas ir nudažytas geltonai. Prie durų kabėjo lentelė su užrašu - „počta“ Tai yra rusiškai paštas. Tais laikais, kai buvo pinigu reforma, pašte galima priduodant senus rublius gauti atitinkamą sumą naujais rubliais.

Tomis dienomis, prisimenu, buvo erzelynė. Žmonės daug kalbėdavosi tarp savęs, tyliai apsižvalgydami ir nesidžiaugė reforma, o daugiau koliojo valdžią. Man tada pinigai reikšdavo saldumynų kiekį.

Mane globojo teta Teklė, nes motina jau buvo mirusi ir aš dažnai gaudavau smulkių iš tetos.
Už vieną rublį 
„senais“ gastronome nusipirkdavau šimtą gramų sveriamų „bambonkių“. Tai tokiesaldainiai keturkampiai, išvolioti cukruje su viduj esančią skysta karamele. Už rublį taip pat galėjau nusipirkti grietininių ledų puodelį. Kokį tai laiką galėjai nusipirkti ir už senus ir naujus rublius.

Vieną dieną nuėjau aš į paštą pasikeisti pinigų. Turėjau du popierinius senus rublius. Man buvo įdomu, kokie čia stiprūs nauji rubliai, kaip sakydavo per radiją ir aš jau vaizdavausi, kad jie bent du kartus bus didesni. Priėjau prie langelio, pašte eilės nebuvo, ir ištiesiau senus rublius. Buvau nustebęs, kai paėmusi pinigus paštininkė padėjo ant langelio dvi mažas blizgančias monetėles. Jos buvo dešimties kapeikų vertės. Aš gal labai nenusiminiau, nes nubėgęs į krautuvę už mažą monetą nusipirkau tokį pat kiekį „bambonkių“.

Taigi, man pinigų reforma nuostolių nepadarė. Bet tada kaip sakoma viskas buvo „valdiška“ ir už sukčiavimą sodindavo, jeigu nebuvai savas. Metai bėga laikas teka, bet manieros nesikeičia. Šitam miestelyje, kaip dažnai juose, mokykla, paštas, kinas, kultūros namai, kapinės buvo šalia vienas kito.

Kitoj pagrindinės gatvės ar automobilio kelio skiriančio miestelį pusėj buvo dviaukštė universalinė parduotuvė, ant kurios fasado pritvirtintos neoninės raidės žibėdavo vakarais. Tiesa, viena kita dažnai nedegdavo arba mirksėdavo sugedusi. Šalia vedė gatvelė link upės. Ant jos kampo buvo išpieštais langais parduotuvė - gastronomas.

Kiek toliau, ūkinių prekių krautuvė prikrauta kibirų, cinkuotų ar emaliuotų vonelių, indų, kastuvų, grėblių ir stelažuose gulėjo įvairios vinys, veržlės su varžtais, dalgiai, kirviai, galąstuvai ir kotai. Visko ko reikia kaime gyvenančiam žmogui. Gatvėse stovėdavo apkaustytais ratais vežimai. Prie jų rūkydavo daugiausia vatinukais apsirengę čebatuoti kaimiečiai. Kai kas ant vežimo drauge gerdavo pigų vyną. Vienas kitas privažiuodavo „moskvičius“ ar purvinas, kriokiantis sunkvežimis.

Miestelio gatvės buvo akmenuotos arba žvyruotos. Nuosavi nameliai buvo aptverti tvoromis. Daugiausia iš medinių lentukių arba iš vielos tinklo. Po vielos tinklu pralįsdavome, jeigu eidavom į sodą obuoliauti, per medines perlipdavome ar pro tarpą įlįsdavome.

Mokykla nuo namų buvo tik per kelią pereit, jeigu nenorėdavau eiti per vartus, praeidavau krūmokšnius, pievutę ir atsiremdavau į mokyklos tvorą, per kurią, kaip žinia, visada surasi perėją. Tada mokykla buvo palyginti nauja, prie Stalino statyta, ta prasme prie naujos rusų valdžios, ir tuo laiku madingos, nustatytos architektūros tipo. Platūs laiptai, parapetai, didelės sunkios dvigubos durys, dideli langai, aukštos lubos.

Iš šiandienos pozicijos pasakyčiau, kad valdžia negailėjo lėšų išauklėti jaunimą: padaryti jį savu. Įdomu, kad dar nebuvo elektrinio skambučio ir budinti pamokų pradžią ar pabaigą skelbdavo eidama koridoriumi ir telinguodama rankiniu varpeliu. Ant sienų kabėdavo vadų portretai ir ant raudono audeklo parašytos jų mintys. Kaip antai: „mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. O mes spaliukai buvome Lenino anūkai. Turėjome ženkliukus su mažo Vladimiro atvaizdu kuriuos reikėjo užsegti ant uniforminio švarkelio ir nešioti mokykloje. Nepamenu ką, bet kažką gražaus mums pasakojo iš mažojo vado vaikystės, nes jis mums atrodė savas, teisingas vos ne princas.

Mokyklos kiemas buvo didokas.Jame tilpo tinklinio, krepšinio ir nedidelė futbolo aikštelė su mediniais vartais be tinklo. Bet mes pradinukai mėgdavome žaisti kvadratą.

Už toliau esančios mokyklos tvoros buvo lentpjūvė. Į jos kiemą mes, vaikai, žiūrėdavome pro skyles tvoroje. Jis buvo apkrautas rąstais, lentomis. Girdėdavom iš toli kaukiančius, švilpiančius motorinio pjūklo garsus. Vėliau lentpjūvę iškėlė ir toje vietoje pastatė bendrabučius.

Kita mokyklos tvora ribojosi su miesto kapinių kraštu. Už jos buvo daug apleistų kapelių, kažkurie be kryžių, apaugę žolėmis su apsamanojusiais suskilusiais antkapiais. Bet kapinių pradžioje ir apie vidurį buvo daug tvarkingai prižiurimų blizgančio juodo ar pilko granito paminklais papuoštų kapų. Tarp jų centre buvo žymaus žmogaus kapas, aptvertas sunkiomis grandinėmis ir pastatyta aukšta akmenine skulptūra. Tai darė įspūdį vaikams. Aš mėgau vaikščioti ir skaityti užrašus, galbūt įsivaizdavau tuos mirusius gyvus bet tikrai ne pūvančius žemėje. Tik nesuprasdavau dviejų šalia parašytų raidžių, didelių „AA“. Tebūnie jiems amžinas atilsis.

Negalėjau žinoti, kad netrukus ir mano tėvo kapas atsiras čia. O jau būdamas jaunuolis atvažiavęs iš kitur aš jo ieškosiu ir nerasiu užmiršto kapo.

Nes senas kapines iškels už miesto, o jų vietoj pastatys vaikų darželį. Tik žymaus žmogaus sunkiomis grandinėmis aptvertas kapas paliks, lyg paminklas, visiems likusiems neiškeltiems po žeme.

Bet keista buvo tai, kad prieš tėvo žūtį aš buvau jį sutikęs miestelyje nors visi žinojome, kad jis išvykęs toli į Rusiją, į komandiruotę. Ir jau dvi savaitės buvo praėję nuo išvykimo. Tai aš buvau likęs su nemylima ir pikta pamote, todėl stengiausi visaip neskubėti namo, o jinai manęs ir nelaukė.

Tą vakarą, kaip dažnai, aš klaidžiojau devynmetis vaikas miestelio vos apšviestomis gatvelėmis ir kiemais. Buvo rugpjūtis, jau netoli vidurnaktis. Aš ėjau akmenuota, tuščia gatvele, kuri vedė prie bažnyčios. Kažkodėl nesigirdėjo jokio garso, tik kažkur švietė langai.

Kaip staiga pamačiau priekyje einantį, rūkantį vyrą, lyg medžio šešėlyje jis buvo pasislėpęs. Bet jo žingsniai mane nustebino. Taip ėjo mano tėvas, jo auliniai švystelėdavo blankioje gatvės lempų šviesoje ir skambėjo jo žingsnių aidas. Jis ėjo kaip visada truputį palinkęs ir skubėjo. Aš supratau, kad tai jis ir apsidžiaugęs puoliau vytis šaukdamas: „tėte“. Tačiau jis neatsigręžė, o dar greičiau nuskubėjo į priekį. Aš uždusau bėgdamas, jis buvo per kelis žingsnius nuo manęs, mačiau jo pilką švarką ir galifė kelnes.

Bet už bažnyčios baigėsi gatvelė ir už paskutinio apšvietimo stulpo prasidėjo tamsi nuokalnė, ir toliau sekanti dykvietė. Ir dabar stebiuosi, kodėl aš jo negalėjau pastvert už rankovės, tarsi kažkas neleido. Ties tamsos ir šviesos riba jis atsigręžė, ir aš pamačiau tėvo veidą. Jis žiūrėjo į manę ir šypsojosi, tarsi per žaidimą džiaugėsi, kad buvo nepagautas. Kažkokia dėmė slinko jam per kaktą.

Kai įsižiūrėjau pamačiau kraują tekantį jam per veidą. Išsigandęs ištiesiau rankas, bet pasiekti negalėjau, jo veidas ir kūnas lėtai ištirpo tamsoje. Žiūrėjau į tamsią nuokalnę ir bijojau eiti. Neprisimenu, kaip parbėgau namo, kuriuose nežinia kodėl nebuvo pamotės, griuvau į lovą ir užmigau drebėdamas dėl šito neaiškaus susitikimo su tėvu. Kitą diena kaimynai pasakė, kad mano tėvas žuvo išvykoje Rusijoje, ir pamotė išvažiavo jo parsivežt.

Žinoma laikas eina, daug dalykų užsimiršta ilgiau, kiti trumpiau, bet šis susitikimas su tėvu, kai jis iš tikrųjų jau buvo miręs, kas kartą vis priverčia pagalvoti apie gyvenimą ir būtį. Ir kodėl jau būdamas žuvęs jis sugrįžo atsisveikinti tą tylų vakarą su liūdna šypsena ir krauju tekančiu per veidą iš žaizdos galvoje. Galbūt jis norėjo įspėti manę visam gyvenimui?

Šitas atvejis tikrai užsifiksavo mano pasąmonei, nes aš iš tiesų esu gana atsargus. Per daugelį mano gyvenimo metų aš nei karto nebuvau patyręs rimtesnės traumos ar pakliuvęs į avariją. Būdavo netgi atvirkščiai, šalia manęs nukentėdavo, gaudavo lūžius žmonės, o aš kažkaip išvengdavau. Jau būdamas vyresnio amžiaus nejučiomis pradėjau įspėjinėti kitus, dažniausiai artimus žmones.

Iš kažkur atsirasdavo tokia nuojauta, lyg vaizduotėj pamatydavau neaiškų vyksmą. Aš, žinoma, vydavau tokias mintis, galvodamas, kad tai tiesiog nervai, bet kartais juos įspėdavau, kad gali nepasisekti, kad būkite atsargūs. Vieni atvejai įvykdavo, bet dažniausiai ne. Gal ir mano įspėjimai nulemdavo šių įvykių gerą sėkmę. Žinoma, daugelis pasakys, kad viskas yra atsitiktinumai ir jų kloties mes nežinome. Bet gali būti ,kad atsitiktinumus sudėlioja antgamtinės jėgos. Ir tos jėgos, kaip ir mes būna geros ar blogos. Taip ir atsitiktinumai yra visokie.

Kartą, vasarą atvažiavome su žmona į kaimą, kurį padarėme poilsio vieta, ir dažnai būdavome jame. Persirengiant jinai apsiavė sunešiotus vaikiškus guminius, kurie jai dar tiko. Aš ne kartą sakiau, kad nesiautų, kad jie netinkami. Ir šį kartą pasakiau, kad gali paslysti, bet ji tik mostelėjo ranka i išbėgo.

Už minutės išgirdau riksmą. Išlėkiau pro duris ir pamačiau ant pievos gulinčią už kojos susiėmusią žmoną. Prapjoviau guminio aulą, nutraukiau batą. Kaip vėliau paaiškėjo, koja buvo lūžusi keliose vietose. Operacija ir ilgi mėnesiai su ramentais. Gal būt šis atsitiktinumas būtų neįvykęs jei būtų paklausius ir neapsimovus netinkamų guminių. Bet gal jokiais įspėjimais neapsaugosi nuo to, kas turi įvykti. Nes po savaitės atvažiavęs į sodybą paliktam supjaustytam guminiam bate pamačiau įlindusią rupūžę.

Tai tarsi ženklas antgamtinės jėgos, kuri dėlioja atsitiktinumus kaip žaidėjas kortas. Per dvidešimt metų name išskyrus pelių žymes nieko daugiau nerasdavome. Paėmęs batą iškračiau rupūžę į žoles. O guminukus įmečiau vėliau į laužą.

Šitie papasakoti ir kiti girdėti nepaaiškinami įvykiai verčia mane galvoti apie savo gyvenimo laikinumą ir jo pabaigą kaip pradžią kitame galbūt nematerialiame pasaulyje. Ar tai gerai ar blogai? Iš tikrųjų aš nežinau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Tiki antgamtiniais dalykais, ar ne, šiurpios istorijos apie namuose prasidedančius keistus reiškinius - nesuprantamus bildesius, vietas keičiančius daiktus ar neįprastus vaizdinius – priverčia susigūžti kone kiekvieną. DELFI jau rašė apie tai, kaip spiritizmo seansą namie atlikusios merginos teigia, jog jų namuose nesibaigia baisiausi dalykai.

Teiraujamės Jūsų – ar esate atsidūrę panašioje situacijoje, ar girdėję panašių šiurpių istorijų? O galbūt manėte, jog susidūrėte su antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, jog šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?

Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“ iki sausio 20 d. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime M. Solonin knygą „Katastrofos chronologija“.