Žinot, vakar buvo pirmadienis ir kaip ir dažnai būna tiems, kas nebijo darbo, tenka nemažai pasikankinti su darbais, kurie liko nepadaryti praėjusią savaitę. Man asmeniškai tenka dirbti su klientais, kurie jau nuo pirmosios darbo akimirkos tikisi iš manęs marškinėlius persiplėšiančio supermeno. Deja, toks nesu, o gal tiksliau - nebesu. Vakar į darbą atėjau nukabinęs rankas ir nosį.
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Nesinorėjo kalbėti apie krepšinį

Taip taip, žinau, mes visi švenčiam laimėtą sidabrą krepšinyje, tad užvakar reikėjo pripampti alkoholinių gėrimų ir šiandien su bendradarbiais prapliurpti visą dieną apie tai, kaip kas gerai mėtė kamuolį, kiek gerų perdavimų padarė Robertas Javtokas ir kiek dėjimų iš viršaus „skynė“ Jonas Valančiūnas. Tikrai reikėtų, bet negaliu.

Prieš einant į darbą aš perskaičiau labai liūdną ir skaudų straipsnį apie tai, kaip du Panevėžio gyventojai išprievartavo ir visiškai abejingai nužudė merginą. Tiesą pasakius, net nenužudė. Jie tiesiog užrakino ją automobilio bagažinėje ir leido gyvai sudegti automobilyje. Aš nežinau, kodėl tai taip stipriai palietė mane, bet mano širdyje perbėgo baisus jaudulys ir skausmas. Ir aš nežinau, kaip dėl to jaustis.

Dauguma žmonių aplink mane kalba apie „didvyrius“, kurie tiesiog mėto kamuolį ir uždirba šlamančius, o čia štai tokia tragiška vienos visiškai niekuo dėtos merginos istorija. Prieš prisėdant rašyti šį straipsnį, aš ilgai mąsčiau, ar reikia ir apskritai, ar turiu teisę (nes nei aukos, nei jos artimųjų nepažįstu, ir apskritai neturiu nieko bendro su įvykiu) rašyti šį straipsnį ir sieti jį su kitomis idėjomis, kurias norėčiau išreikšti.

Visiems, susijusiems su šiuo įvykiu, aš norėčiau pareikšti užuojautą ir norėčiau paminėti, kad rašau tik iš gerų paskatų, siekdamas atskleisti savo požiūrį į visuomenę kaip į vienetą, kuris iš dalies leidžia tokiems baisiems ir tragiškiems dalykams vykti mūsų akyse. Šiuo straipsniu norėčiau parodyti, kaip aš matau mūsų lietuvių bendruomenę, kuri iš dalies yra labai psichologiškai ligota visuomenė, savo trūkumus išreiškianti prievarta ir neapykanta. Aš tikiuosi, kad mano žodžiai nebus priimti kaip kažkieno garbės teršimas ir labai prašau jūsų supratimo, jei straipsnyje atsiras kažkas jums nepriimtino. Straipsnyje remiuosi vieno portalo informacija apie rezonansinę žmogžudystę.

Po perskaityto straipsnio - pasibjaurėjimas ir neviltis

Taigi, kas įvyko... Ankstų rugsėjo dvidešimt pirmosios rytą, ugniagesių ekipažas buvo iškviestas į Velžio seniūniją, kur netoli sodų bendrijos degė automobilis. Ugniagesiams pašalinus ugnį automobilio bagažinėje buvo rastas kraupus radinys – septyniolikmetės kūnas. Kaip atskleista, septyniolikmetė kelis kartus skambino pagalbos telefonu, bet dar iki šiol man dėl ne visai aiškių priežasčių pagalbos tarnyba negalėjo nustatyti merginos buvimo vietos.

Kaip išsiaiškinta, mergina laukdama autobuso stotelėje buvo jėga įsitempta į mašiną dviejų iš naktinio klubo traukiančių vaikinų, kurie, kaip įtariama, buvo apsvaigę tiek nuo alkoholio, tiek nuo narkotinių medžiagų. Mergina buvo išžaginta, įmesta į bagažinę ir gyva sudeginta.

Žinot, aš perskaičiau šį straipsnį ir mano veidu perbėgo ne tik pasibjaurėjimas, bet ir pyktis, neviltis ir beprasmybė. Aš tiesiog negalėjau patikėti, kad mūsų šalyje, tik keli šimtai kilometrų toliau nuo sostinės yra taip menkinama žmogiška gyvybė ir esybė. Aš nenoriu komentuoti tų minčių, kurias man sukėlė šis straipsnis. Vien paskaičius straipsnio komentarus aš supratau, kad daug skaičiusiųjų jaučiasi panašiai. Visi nori keršto nusikaltėliams už tokį savanaudišką, beprasmišką ir absurdišką žmogaus menkinimą ir sunaikinimą. Ir dėl ko? Dėl malonumo, kad kitam skauda? Ar dėl vidinio skausmo, kurį įtariamieji nešiojosi savo viduje visą gyvenimą ir galų gale leido juos kamavusiam jausmui išeiti į pasaulį kaip visą grožį ir nekaltumą naikinančiai pabaisai.

Taip elgiasi tik tie, kurie turi psichologinių problemų ir nepykit, skaitančioji visuomene, jūs visi turit panašių sutrikimų, tik daugumai iš mūsų ši situacija nėra tokia beviltiška, kad imtumėmės tokių liūdnų ir skaudinančių veiksmų.

Ar tikrai visi tokie „normalūs“?

Paskaičius šį straipsnį, aš kažkodėl susimąsčiau apie gėjus. Aš pats esu heteroseksualas, tačiau neslėpsiu, kad turiu pažįstamų, kurie yra gėjai. Ir žinot, su jais viskas yra absoliučiai gerai. Nors ir esu patrauklus ir išvaizdus vaikinas, nei vienas iš mano gėjų draugų (kaip jau tariamai tikriausiai ruošiatės mane apkaltinti komentaruose) nėra niekad kažkaip manęs ižeidęs ar bandęs kažkaip kitaip parodyti savo pranašumą. Nei vienas iš jų nėra nė karto atėjęs ir plūdęs heteroseksualus dėl to, kad „jie nenormalūs“. Bendrai kalbant, tai yra idealiai tokie patys žmonės kaip ir mes ir vienintelis dalykas, kuris mus skiria, tai tėra orientacija, bet juk tai nereiškia, kad tai liečia jus ir mane. Tai yra kažkas, kas liečia tik tuos žmones, kurie gimsta ar pasirenka tokiais būti. Aš nesigilinsiu į šaknis apie tai, ar gėjumi gimstama, ar tapama, bet pasakysiu, kad tai nekeičia esmės. O juo labiau, tai nekeičia nei žmogaus, o ypač tai nekeičia mūsų. Visi tie lovos ir meilės reikalai yra tik jų rūpestis.

Mes, neva „normalūs“, iš tikrųjų turėtume labiau žiūrėti to, kaip mes patys elgiamės savo šeimose ir kokį pavyzdį rodome savo vaikams ir aplinkiniams. Aš nenoriu apibendrinti ir gilintis į kiekvieną atvejį, bet ar jūs galėtumėte man pasakyti, kaip dažnai jūs skaitote straipsnius dienraščiuose apie tai, kaip grupelė gėjų ar lesbiečių apsvaigę nuo narkotikų užpuolė ir išprievartavo ką nors? O gal esate skaitę, kaip jie yra ką nors sudeginę tiesiog savo automobilio bagažinėje, dėl to, kad jiems buvo visiškai nusispjauti į to žmogaus gyvybę?

Tai va, dabar atsigręžkite į mūsų kaltinamuosius heteroseksualus, kurie, yra „normalūs“ ir yra, matyt, „už normalią šeimą“, ir staiga ima ir žiauriai nužudo visai niekuo dėtą merginą. Ar jie vis dar normalūs? Ar mes vis dar galime pasakyti, kad jie vis tiek geriau už gėjus? O juk pastačius vieną iš jų šalia gėjaus, dalis jūsų, matyt, vis vien gerbtumėte tą „normalųjį“, kuris štai taip užbaigė savo penktadienio linksmybes pakeliui namo kebabų. Ir žinot, skaudu.

Nors man teko tik šansas stebėti šių metų gėjų eitynes per internetą, aš mačiau ten tokias gausybes žmonių, man panašių į šituos du žmogystas, kurie galbūt atėmė gyvybę kažkam, ko net nepažinojo. Ir tie žmonės nėjo Gedimino prospektu. Tie žmonės stovėjo šonuose eisenos, piktais žodžiais įžeidinėjo „nenormaliuosius“ ir kartkartėmis grasino. Taigi, ar jūs vis dar manote, kad taiki eisena, simbolizuojanti žmogiškumo įvairovę, yra pavojingiau už tuos, kurie atviru tekstu reiškia neapykantą mažumoms?

Nejau vis dar yra tokių, kurie iš tikrųjų tvirtai stovi už savo visai nepagrįstus argumentus, kad gėjams čia ne vieta? O juk pagalvojus, jie, kaip ir ta mergina, yra mažuma, kuri atskirai yra bejėgė ir tik laikydamiesi kartu jie gali gyventi ir džiaugtis meile ir pasauliu. Pasauliu, kuris yra skirtas mums visiems. Nepaisant spalvos, pažiūrų ir orientacijos. Niekas, pabrėžiu, niekas, nei gėjai, nei lesbietės, nei heteroseksualai nėra aukščiau. Visi mes tokie patys ir verti tik tiek laisvės, kiek duodame vieni kitiems. Ir čia nėra kompromisų.

Nepaisant turto, kurį turime, nepaisant darbų, kuriuos dirbame, nepaisant savo pomėgių ir žmonių, kuriuos pasirenkame savo draugais ir mylimaisiais. Mes visi trokštame meilės ir negavę jos tampame pabaisomis, kurie liepsnomis ir smūgiais naikina kitus ir pačius save. O juk viskas prasideda nuo vaikystės. Juk viskas prasideda nuo tėvų, nuo auklėjimo. Ir jei jau žiojotės ištarti, kad esate už tradicinę šeimą, aš norėčiau nuoširdžiai jūsų paklausti, kada paskutinį kartą jūs esate mokę savo sūnų mylėti ir gerbti moterį? Ar esate bent užsiminę apie tokį dalyką? Ar bent kartą gyvenime jūs esate mokęs jį kaip stipriai reikia saugoti ir branginti moters trapumą ir švelnumą? Ar bent kartą gyvenime jūs pats esate taip stipriai branginęs savo artimą, kad bijotumėte jį paleisti į visuomenę, nes visuomenė galinti tiesiog sunaikinti jį dėl savo įsitikinimų, neišsilavinimo bei agresijos, kuri yra sukelta ilgo ir skausmingo nepripažinimo, įsišaknijusio jau vaikystėje? Taigi, neieškokime problemų kituose tol, kol puikiai nepažįstame patys savęs.

Baikime pykti ant „kitokių“

Kuo tai siejasi su žmogžudyste? Iš dalies, tai tik tėra mano interpretacija, kad žmonės, kurie yra nepatenkinti savo turima meile ir intymiu gyvenimu, išsilieja būtent taip, kad kitiems skaudėtų ir kad kiti negalėtų turėti tos laimės, kurios nepasiekėme mes patys. Ir čia aš nebūsiu mokytojas. Aš pats esu dar labai jaunas žmogus, su savomis problemomis, bet pamoka, kurią aš išmokau yra ta, kad kuo daugiau aš į savo gyvenimą įsileisiu „kitokio“, tuo labiau aš pažinsiu šį pasaulį ir galėsiu tiksliau suprasti, kodėl vieni dalykai yra būtent tokie, o kiti kitokie.

Tas žinojimas, kad pasaulyje „gali būti ir kitaip nei aš žinau ir moku“ man leidžia nustoti teisti ir vertinti kitus. Tas žinojimas, kad pasaulis yra toks įvairus leidžia ir man pačiam įvertinti save, ar aš esu pakankamai subrendęs, kad galėčiau vertinti tokius dalykus. Ar aš iš tikrųjų suprantu kas vyksta, ar tik primetu viskam jau išmoktą sakinį mokykloje?

Tai man leidžia ir vėl tapti mažu, kukliu žmogumi, kuris nebegali nieko pasakyti tiksliai, nes jis nežino. Tas žinojimas panaikina bet kokį pasipriešinimą kito žmogaus idėjoms, nes aš pradedu suprasti, kad viskas, kuo aš gyvenau iki šiol, tėra tik man mokyklos, tėvų ir draugų primestų įsitikinimų ir vertybių sistema, kuri galbūt neturi nieko bendra su manimi ir mano savijauta.

Tas žinojimas man leidžia suprasti, kad aš pykstu ant „kitokio“ tik dėl to, kad mano viduje yra kažkas ne taip. Ir agresija su pykčiu, kuriuos jaučiu kitiems, tėra mano problema. Tai ne „kitokių“ žmonių problema, kad jie mane erzina. Tai tik mano ir tik dar kartą mano problema, kurią pripažinti ir spręsti turiu tik aš, o ne kiti. Ir niekas šiame pasaulyje neturi jausti skausmo ir baimės dėl to, kad man negerai. Ir kai mes visi tai suprasime, galbūt nebereikės nei eitynių, galbūt mes auklėsime savo vaikus, taip, kad savo žmonas prie altoriaus jie vestų vedini pačių kilniausių jausmų saugoti, mylėti ir iki mirties gerbti tą vienintelį, dėl kurio jie būtų pasiryžę atiduoti savo gyvybę.

Galbūt tada sumažėtų beprasmiškų santuokų kiekis ir galbūt tada mes pagaliau galėtume atsikratyti tų ligotų šeimos stereotipų. Galbūt tada mūsų sutuoktiniai bus mūsų gyvenimo dalis, o ne tik partneriai. Galbūt tada, net taip gerai pažįstamuose heteroseksualiuose santykiuose, mes pagaliau įžvelgsime tą magiją ir paslaptingumą, kurį skleidžia moteris. Ir galbūt tada mes pripažinsime, kad vienas be kito negalime gyventi. Ir aš tikiu, kad tada suprasime, kad be vienas kito spaudimo ir savinimosi mes turime ir kitų priemonių užtikrinti, kad mūsų mylimieji būtų su mumis. Ir tai bus meilė, pagarba ir pasiaukojimas.

Per šventę pamiršo tragediją

„Didvyrių“ ekipažas vakar išsilaipino Rotušės aikštėje ir, kaip spėju, paplūdo plojimai „už sidabrą“. Gyvenimas vėl įgavo spalvą ir mes visi džiaugėmės, kad ir vėl, dar kartą, parodėme pasauliui, kad esame tokie galingi ir stiprūs. O juk ir užvakar taip garsiai šaukėme baruose ties kiekvienu įmestu tašku, kad bildėjo sienos. Bet ar per tą visą šurmulį kas išgirdo nieko kaltos merginos, užrakintos bagažinėje, pagalbos šauksmą? Žinoma, kad ne. Juk tai nesvarbu.

Kol tai neliečia mūsų, mes viską engsime ir apsimesime, kad „taip vyksta visur“ ir nepajudinsime nei piršto. Nepajudinsime nei piršto dėl dalykų, kurie kuria gyvenimą ir tik apsimesime, kad sporto varžybos mums yra svarbiau nei kažkieno gyvybė. Euforijos akimirkoje pamiršime tuos siaubus, kuriais pulsime visus kitokius jau kitą dieną. Nes švęsti yra lengva, o spręsti problemas reikia ir gabumų ir noro.

Aš žinau, kad mano užuojauta yra tikriausiai niekinė, palyginus su tuo, ką artimieji jaučia po šio baisaus įvykio. Bet aš tikiuosi, kad mano žodžiai neatsimuš į sieną ir nepradings amžiams. Ir jei tai tebus vienas žmogus, kuris tarp negatyvių komentarų pasakys, kad jis suprato apie ką aš, tuomet mano tikslas bus pasiektas. Nes aš kalbu apie pagarbą žmogui, kuri taip dažnai pranyksta mūsų kasdieninėje rutinoje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Juokas pro ašaras: darbo skelbimuose ilgas reikalavimų sąrašas atvirkščiai proporcingas atlyginimui (74)

Darbo skelbime įrašyta informacija ieškančiam darbo žmogui leidžia susidaryti įspūdį apie...

„Boom Style“ – grupė nauja, veidai gerai žinomi

„Mūsų Lietuvos šalies klimatas per šaltas turėti pietietiško temperamento ir aistros, todėl...

Provincijos mokykloje pamatytas vaizdas sukrėtė: Lietuva yra atsidūrusi gilioje duobėje (117)

Esu pareigūnė ir vykstu skaityti paskaitų mokiniams apie savo darbą į įvairias mokyklas. Kad...

Populiarėjantys vardiniai numeriai priverčia šypsotis kitus eismo dalyvius (78)

Turėti vardinius automobilio numerius yra nepigu, tačiau net ir aukštos tokios paslaugos kainos...

Įkvepianti istorija: nepaisant daktarų perspėjimų, neįgalus vaikinas siekia savo tikslų (34)

Aš esu 20-metis vilnietis Dovydas Kazlauskas, neįgalus sportininkas, užsiimantis fitnesu. Noriu...

Top naujienos

„Vilniaus vandenys“ liko be vadovo: R. Šimašius kaltina opoziciją (24)

Savivaldybės valdomos įmonės „ Vilniaus vandenys “ generaliniam direktoriui Aidui...

I. Makaraitytė. Grybauskaitės ir Skvernelio priešas vėl prisikėlė (148)

„Noriu dirbti“, – pareiškė Linas Linkevičius , Užsienio reikalų ministras, kai sužinojo,...

Siūlo drastiškai mažinti mokesčius: ar Lietuvoje suveiktų Airijos scenarijus? (274)

Scenarijus, kai sumažėjus mokesčių tarifui padidėja arba bent jau nesumažėja pajamos, dalis...

Sveikatos apsaugos ministerijos vardu prisidengę sukčiai platina vaistus (9)

Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) simbolika prisidengę sukčiai platina neva stebuklingus...

Įspūdingas šuolis: sviestas Lietuvoje per metus pabrango 74 proc. (77)

Pasaulio rinkoje brangstantis sviestas Lietuvoje per metus pabrango 74 proc.

Vaikžudžių teismas: G. Kontenis ir toliau kaltina M. Kaziukaitytę (25)

Kauno apygardos teismas antradienį uždarame posėdyje toliau nagrinėjo vaikžudyste kaltinamų...

Košmaras kartojasi jau kitame kelyje: persekiotojai įbaugino BMW vairavusią merginą užpultas ir 2016 m. „Mercedes“ (392)

Viešai pristatyta nenorinti būti studentė kelyje išgyveno tikrą dramą. BMW automobiliu...

„Lexus LC 500“ testas: japoniškas GT modelis – be konkurencijos specialiai „Motorams“ iš Flimso, Šveicarijos

Efektinga išvaizda, beveik 500 AG galia, aukščiausios klasės apdaila ir ta pati gamybos linija,...

Užsienyje pasislėpusį „Lapinų“ grupuotės narį pasivijo kaltinimai dėl grupinio sekso pavėsinėje (11)

Jungtinėje Karalystėje daugiau kaip trejus metus nuo Lietuvos teisėsaugos slapstęsis „ Lapinų...

Nenuobodus biuro stilius pagal britų dizainerę V. Beckham

Nors kritikai jai negailėjo pastabų ir pranašavo greitą fiasko, ši užsispyrusi moteris padarė...