Jūsų mylimasis arba mylimoji grįžta namo po vakarėlio. Jūs esat pakankamai kietas, nepykstat ir norit jį pabučiuot pasisveikinant. Jis arba ji Jums sako: „Nebučiuok manęs, aš smirdžiu“. Jei Jūsų filosofija yra „Smirdėjimo“ filosofija, Jūs atsakot: „Jeigu tu smirdi, vadinas, tu turi istoriją“. Kvepia tik šviežiai atsikėlę ir nusiprausę žmonės, kurie šiandien dar nieko nepatyrė, o tuo pačiu nelabai turi ką įdomaus papasakoti.
Tikiuosi, nemanot, kad „Smirdėjimo“ filosofija yra antihigieninė. Taip nėra. Tai filosofija apie vidinių demonų, zombių, ar tamsiosios mėnulio pusės grožį. Iš esmės tai filosofija apie bliuzą. O bliuzo ketvirtadienį, Rusų dramos teatre buvo.
Taigi, naujai pakrikštytas vakaro vedėjas Domantas Razauskas į sceną pakvietė Maxime Bender kvartetą, labai tiksliai informuodamas – bus gražu ir melodinga, paprasta, bet neprasta. Nors vakar atrodė kitaip, šiandien galvoju – gerai, kad pakvietė. Kvarteto muzika, tikrai ne ta, kurios tikėtumeis iš „Vilniaus Jazz“ festivalio. Viskas tvarkinga, švaru, su šampūnu ir vonios putomis, norėjosi paskambinti močiutei, mintimis perbėgti per dienos darbus. Kvarteto muzika kvepianti ir išlyginta – dėl to neatstumia. Bet, grupe, ar Tu turi ką papasakot?
„…Džiazas nebeturi mamos. Džiazas yra kekšė. Džiazas yra prostitutė. Džiazas yra vergas…“ „Digital Primitives“ su savo Afrikos ir kitų pasaulių motyvais vakar sugebėjo prarėkdinti „Vilnius Jazz“ publiką, kas, patys suprantat, yra žiauriai sunku. Jie („Digital primitives“, ne publika) dvokė kaip turi būt, ir tikiu, kad buvo tokių, kuriems tai pasirodė tik didelė nesąmonė. Buvo išdainuotų manifestų, kaip jau minėjau, buvo bliuzo, sugroto keista balalaika su trimis stygomis, buvo avangardo akomponuojant vienos stygos lazda/kontrabosu. Tai buvo tikras „Vilnius Jazz“, kuris turi 27 metų istoriją, kurią kasmet mum paseka prieš miegą.
Džiazo žmonės nemiega. Jie „jamina“. Vakar laukė „jam’as“ su Kuraičiu, Kanevičium ir Gotesmanu. „Jam’as“ kaip dera „jam'ui“ visada slysta skaniai, truputį varvą tarp pirštų. Senus vilkus keitė jaunesni vilkiukai, o kas smagiausia buvo ir jaunų vilkiukų kartu su senaisiais improvizacijų. Mergaitė su skrybėle traukė kartu su Kresten Osgood (būgnininku iš „Digital Primitives“). O tada tas būgnininkas grodamas klavišais sudainavo Oidipo bliuzą. Klausiau - kur yra visi kiti jauni muzikantai? Dar skaičiavau klausytojų galvas. Kodėl tiek mažai žmonių nori springtelti vyno gurkšiu, kai Gotesmanas kalą ritmą?
Bet dar ne pabaiga. Šiandien tik penktadienis „Vilnius Jazz“ gerbėjai rinksis Rusų dramos teatre ir klausys „Pre-Cambria Clarinet Quartet“ ir „Mikko Innanen & Innkvisitio“ su Liudu Mockūnu. Po to „Soul & Pepper“ bus slovakiško „jam'o“ su Peter Lipa Band (Slovakija). Kaip kitaip? Reikės ir vėl eit.
Rašau ir klausau „Fire! Orchestra“ – įsijunkit ir Jūs, pavyzdžiui, „Exit“.
Tekstą parengė DELFI Piliečio reporteris „Vilnius Jazz“ festivalyje Unė Dabužinskaitė. Nuotraukos – DELFI Piliečio fotografo „Vilnius Jazz“ festivalyje Tomo Tereko, DELFI skaitytojo Maksim Mirošnikov.