Pasak jų, Alvydas moka suburti kolegas ir sutelkti darbui, įkvėpdamas visus savo pavyzdžiu ir energija.
Apie savo nuopelnu jis nėra linkęs daug kalbėti: „Mes, ugniagesiai gelbėtojai, esame paprasti žmonės ir tik dirbame savo darbą...“ Sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų per savo tarnybą A. Berlinskui teko gesinti gaisrus, gelbėti prispaustus žmones autoavarijose, skęstančiuosius bei atlikti skenduolių paiešką arba padėti policijai ir gamtos sergėtojams surasti išmestus į vandenį nusikaltimo įrankius.
Jis teigia, kad savo darbą mėgsta ir į kitą jo neiškeistų. „Ateini į darbą visada pasirengęs vykti į incidentą, dalyvauji įvairiuose praktiniuose ir teoriniuose užsiėmimuose, sportuoji... Nenuobodu,“ – sako ugniagesys.
Beje, iki 30 metų A. Berlinskui ir mintis nekilo, kad jis galėtų tapti ugniagesiu gelbėtoju. „Net per TV laidas rodoma informacija apie gaisrus man nebuvo įdomi, kai juos rodydavo, aš dažniausiai perjungdavau kanalą. Dirbau vadybininku vienoje įmonėje, gyvenau Utenoje. Pats esu kilęs iš Ignalinos. Tik kai mirė tėvukas, per laidotuves atėjęs mano draugas prasitarė, kad Ignalinos priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje yra laisva vieta. Aš kurį laiką pamąsčiau, man labai tiko ugniagesių gelbėtojų darbo grafikas, pagalvojau, kad man dabar teks rūpintis motina, tad po kiekvienos budėjimo pamainos galėsiu ją aplankyti ir apsisprendžiau įsidarbinti“, – pasakojo jis.
Po dvejų metų A. Berlinskas buvo nusiųstas dirbti į Utenos priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą. „Šioje tarnyboje trūko narų. O kadangi aš moku plaukti nuo pat vaikystės, esu užaugęs tarp ežerų, netrukus tapau ir naru. Vėliau gyvenimas mane nubloškė į Vilniaus pakraštį, – sakė jis. – 2014 m. pradėjau dirbti Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-ojoje komandoje, kuri specializuojasi gelbėjimo darbų vandenyje srityje.“
Pasak jo, per budėjimus dažniausiai tenka vykdyti pareigas, kurios susijusios su gelbėjimo ir paieškos darbais vandenyje. „Per metus mano budėjimų metu būna 5-10 tokių iškvietimų. Tačiau tai nėra konkretus rodiklis, būna retesnių ir dažnesnių atvejų...“ – teigė gelbėtojas.
Kad A. Berlinskas yra puikus naras, įrodo ir trejus metus iš eilės su komanda Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos respublikinėse narų varžybose užimta pirmoji vieta.
Pasak A. Berlinsko, ugniagesys turi būti geros sveikatos, stiprus fiziškai ir psichologiškai. „Ir svarbiausia, kad mėgtum tą darbą. Mes nesureikšminame nei aukštų ugniagesių reitingų, nei žmonių padėkų, nes mūsų darbas ir yra – gelbėti. Be abejo, jis nėra lengvas, ypač dideli gaisrai fiziškai nuvargina. Neseniai degė karkasinis namas, tačiau kol jį užgesinome, su benzopjūklais ir laužtuvais teko ilgokai pasidarbuoti ardant sienas, nes vien tik užpilti vandeniu neužtenka. Kartais pagalvoji, jeigu grįžus į komandą vėl tektų važiuoti į kitą „rimtą“ gaisrą, nebepavilksi kojų... O tragiškos avarijos, kuriose randame persipynusius dar gyvų ir jau žuvusių žmonių kūnus, be kojų, su skylėmis galvoje ir t.t. Būna sukrečiančių atvejų... Tačiau po darbo aš stengiuosi apie tai negalvoti, tarsi mygtuką perjungiu, tris paras pailsiu ir vėl esu pasirengęs“, – tvirtino ugniagesys gelbėtojas.
A. Berlinskas ne kartą yra išgelbėjęs žmonių gyvybes. Kartą, budėdamas ugniagesių sąskrydyje, sutemus ežere išgirdo pagalbos šauksmą. „Tuomet skendo žmogus, mes su kolega nuplaukėme ir išgelbėjome jį. Kitą kartą su draugų kompanija dviračių žygio metu prie ežero vandenyje išgirdome besišaukiantį pagalbos jaunuolį. Šokome trise ir parplukdėme į krantą,“ – pasakojo gelbėtojas.
Laisvalaikiu ugniagesys gelbėtojas mėgsta dalyvauti įvairiuose žygiuose, žaisti futbolą, važinėti dviračiu, plaukioti burlente, skraidyti parasparniu, slidinėti. Ir tąkart, kai kalbėjomės, A. Berlinskas rengėsi naktiniam slidžių žygiui po Nemenčinės miškus.
Artėjančių Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų proga ugniagesys gelbėtojas savo kolegoms palinkėjo sveikatos, laimės, darnos šeimose ir didesnių atlyginimų.