Tikrai neturiu intencijos protestuoti prieš sūnaus pažymį (jis puikus). Nesiimu vertinti ir NEC darbo apskritai. Nesu kvalifikuota profesionalė šioje srityje. Tačiau... labai papiktino vienas klausimas Teksto suvokimo teste, kuriame prašoma nuomonės... „Ar norėtum turėti tokią draugę kaip Varna?“ (suvoktinas tekstas imtas iš pasakojimo „Ar tu - mano draugė?“ iš knygelės „Mamulė Mū laipioja po medžius“).
Viskas turbūt būtų gerai, jeigu tas klausimas būtų tiesiog pasmalsavimas... Na, turiu minty, nebūtų vertinamas taškais. Ir pykstu ne dėl to, kad sūnus už atsakymą gavo nulį (nors mūsų šeimos visiems skaitantiesiems nebuvo iki galo aišku, kuo toks antroko atsakymas netiko). Būtent dėl to nulio juk ir atkreipiau dėmesį į patį klausimą. Taigi...
Ar čia tik mano smegenų agregatinė būsena pasiekė lydymosi fazę (kas visai tikėtina nuo kasdienės vaikų gausos), ar ir jums atrodo, kad norėdami užauginti laisvus ir mąstančius piliečius, turime jiems net ir antroje klasėje LEISTI turėti savo nuomonę? Apdovanoti juos galimybe reikšti tą nuomonę be baimės, kad ji gali kažkam pasirodyti nevertinga (neverta net to kvailo vieno taško!)? Išnaudoti kiekvieną progą ugdyti ne tik jų smalsius protus, bet ir dideles, atviras širdis?
Suprasčiau, jei užduotis teste būtų skambėjusi kažkaip panašiai: Kas pasakojime galėjo nuliūdinti Mamulę Mū? Kodėl Mamulei Mū Varna – brangi draugė? Oficialus vertinimo aprašas (instrukcija mokytojams) atsakymo į tokius klausimus „lyg ir pageidauja“. Bet teste klausimas – ne toks! Kaip antrokėliui žinoti, ko čia iš jo reikalaujama? Klausia, ar norėtum... Norėčiau... Kodėl? Todėl... Sėsk, nulis! Neteisingas atsakymas! Nes turi norėti kitaip! Nes mes, NEC darbuotojai, tai žinome geriau!
Kokias antroko teksto suvokimo žinias tikrina šitas klausimas???
Jei atvirai, tikiu, kad bet kuris nuoširdus mažo vaiko įžvelgtas motyvas draugauti su kitu vaiku - varna (ir ypač balta) turėtų būti vertinamas teigiamai. Juk neretai tokio amžiaus vaikai draugautų net dėl saldainio... Ar etiška testo metu ieškoti priežasties nedraugauti? Juolab, kai pats tekstas – apie tikrų tikriausią draugystę... Nežinau. Dar labiau imu nežinoti, kai pagalvoju apie gausybę besimakaluojančių neišspręstų klausimų dėl patyčių-agresijos mūsų mokyklose... Labai lengva rasti priežastį nedraugauti, susipykti, įsiskaudinti, viską nutraukti, atkeršyti... O štai pažvelgti į situaciją nuolankiai savikritiška ir atlaidžia Mamulės Mū širdimi – iššūkis net labai aukšto sąmoningumo suaugusiam žmogui. Nes juk tas rąstas savoje akyje nuo neatmenamų laikų stebuklingu maskuojamuoju apsiaustu užklotas, o krislas artimojo – vaiskia prožektorių šviesa apšviestas...
Kodėl mokykla nuo mažų dienų turi būti sausų dalykų kalvė, kur pažymys rašomas tik už akivaizdžiai matomas eilutes, ignoruojant bet kuriuos tarp jų esančius tarpus?
Nejaugi ne keistai skamba NEC sufleruojami argumentai draugauti? Remiantis vertinimo aprašu: pageidautinas draugas – tas, kuris turi tavo nuotrauką... (Rimtai?) Arba tas, kuris, ištaikęs progą, atlekia pasiguosti... (Kurgi ne...) Na, o jei jau, žmogau, nuliūdinai kažką, tai „banas“ tau, nes, anot NEC paruoštuko, tai – jau nuosprendis... Įtraukimas į Persona non grata sąrašus – garantuotas...
Nes tikri draugai NIEKADA nenuliūdina? Apie ką mes čia? Apie teksto suvokimą? O kaip dėl konteksto?
Et... Seniai jau tie testai buvo, bet va, netikėtai išlindo ir susuko galvą... Smulkmena. Bet pagalvojus, iš tų mažų dalykų visas paveikslas ir susidėlioja... O ką manote Jūs?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susidūrėte su problema, užfiksavote įvykį ar norite pasidalinti įdomiomis istorijomis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.