aA
Mes galime pasijuokti iš perdėto angliško rūpesčio saugumu, bet, kaip sakoma, anglai nieko nedaro ir nereikalauja šiaip sau. Viskas turi kažkokį pagrindą. Taip, ten be saugios liemenės iš mašinos neišlipk, be batų geležiniais galais nedrįsk dėti kojos ant jų žemės, esančios jų įmonėje.
Anglijos ligoninėje atsidūręs sunkvežimio vairuotojas pasidalino įspūdžiais
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tą kartą, kadangi krovinį atvežiau į nedidelę įmonę, iškraudinėjau jį šalia, tai išlipau su liemene, bet vietoje sunkių batų dėvėjau visiems gyvenimo atvejams tinkančius lietuviškus kroksus. Anglas paprašė išjungti šaldytuvą. Pasilipau, nes priekaba buvo truputį skersai, o atgal lipant atatupstai kroksas užkliuvo ir pajutau kaip lekiu aukštielninkas nuo metro aukščio pakopos. Bandžiau kaip katinas apsisukti ore, bet nelabai pavyko. Kroksai nuskrido, o aš trenkęsis iš visos jėgos ir masės pliku kulnu į asfaltą, nusiritau prie netoliese stovėjusios priekabos.

Skausmas – lyg kas būtų elektros srovė perleidęs nuo pėdos iki pakaušio. Staigiai pašokau. Prilėkė anglai ir uždavė savo tradicinį klausimą „you are okay?“. Pajutau, kad pradėjo pykinti. Atsisėdau. Pasiūlė iškviesti medicininę pagalbą. Kiek pamastęs atsisakiau, nes kilo mintis – jei nuveš, kas pasirūpins automobiliu, kroviniu. Juk grįžęs nieko nerasiu. Skausmas pėdoje vis augo. Galvojau, kad tik nikstelėjau, kaip kad yra buvę ne kartą jaunystėje, ir tikėjausi, kad pašlubavus pusdienį praeis.

Draugiški anglai liepė pasėdėti, o patys, nors toje įmonėje pats prekes tampau su vežimėliu, iškrovė ir paprašė, kol nenumiriau, važiuoti iš čia kuo toliau. Tą dieną dar turėjau apvažiuoti penkis taškus. Kairė pėda pradėjo siaubingai tinti, nebegalėjau net išminti sankabos, o ką jau bekalbėti apie kažkokį vaikščiojimą. Tačiau realybė, kai negali palikti automobilio ir krovinio, su skausmu, išreikštu išbalusiame veide, varė tolyn.

Įsitaisiau lazdą, bet ji mažai tegelbėjo, nes pėdos, nepaisant skausmo, negalėjau net priliesti prie žemės. Vienoje įmonėje paklausiau, ar galėčiau pas juos palikti mašiną ir išsikviesti medicininę pagalbą. Sutriko ir greitai iškrovę pasiūlė klausimus, kur palikti mašiną, kur sirgti, o kur mirti derinti su savo valdžia. Jie neteikia parkavimo, gydymo ir kremavimo paslaugų. Teisūs jie, suprantu ir pateisinu. Niekas nenori prisiimti produktais prikrauto šaldytuvo neaiškiam laikotarpiui. Sukandęs dantis, šokinėdamas ant vienos kojos, tęsiau darbą.

Nedidelėje kompanijoje pamatė su pagaliu rankoje šokinėjantį vairuotoją , liepė sėdėti kabinoje. Patys atidarė duris, iškrovė ir palinkėjo kuo greičiau važiuoti pas mamą. Kai skausmas pasidarė nebepakeliamas, supratau, kad tai ne paprastas nikstelėjimas. Įtariau, kad nuo stipraus smūgio kulnimi į asfaltą galėjo kažkas lūžti, skilti ar sutrupėti, bet privalėjau viską iškrauti, o tik tada galvoti, ką daryti. Išgėriau visus vaistus, kokius tik turėjau, pradedant įvairiais aspirinais, citramonais, analginais ir net nuo slogos ir kosulio, bet farmacija nebegelbėjo, reikėjo medicininės pagalbos.

Gal ir kvaila atrodo, bet tuo metu tokioje situacijoje, kada valdžia gali tik atsiųsti kitą vairuotoją, kuris yra už kelių tūkstančių kilometrų, pasirinkimo nebuvo. Kentėjau. Išsikrovus nuvažiavau į eurotunelį. Pasiėmęs bilietą nuvairavau tiesiai prie terminale esančio biuro ir nustraksėjau į vidų. Pasakiau, kad labai blogai ir nusimovęs kojinę parodžiau mėlyną kaip kaladė pėdą. Pirmas klausimas buvo, ar tai įvyko jų terminale. Nuraminau, pasakęs, kad kitoje Anglijos pusėje. To užteko ir viskas išsisprendė akimirksniu. Iškvietė medicininės pagalbos automobilį, paėmė raktelius, užsirašė mano įmonės telefoną ir davė sočiai atsigerti mineralinio vandens. Nuvežė į už dvidešimties kilometrų esančio Ashfordo miesto ligoninę.

Pirmą kartą, kiek save pamenu per daugiau nei penkiasdešimt metų, pakliuvau į ligoninę, ir ne bet kokią, o anglišką, bet deja, ne į privačią. Savoje lietuviškoje nežinočiau, ką daryti, kaip elgtis, o čia – užsienietiškoje. Užregistravo ir kartu su angliška grietinėle pasodino priimamajame, labiau primenančiame konferencijų salę. Ta grietinėlė – įvairių spalvų ir temperamentų, bet jiems sava. Jos atstovus išsivesdavo pro duris, bet, kas keisčiausia, nė vieno nebeparvesdavo. Nežinau, kur juos vedė, ką su jais darė, bet aš buvau pasiryžęs bėgti net į pragaran vedančias duris, ar kaip vilkui pakliuvus į spąstus koją nusigraužti, kad tik pasibaigtų tas labai nemalonus skausmas.

Kai praslinkus valandai niekas mano kančios nepastebėjo, išvairavau savo bemotorį vežimėlį į praėjimą ir pačiupau už skverno pro šalį einančiam Hipokrato tarnui. Tas išklausė skundo, nuėjo, pavartė popierius, pasakė, kad aš ne jo klientas, ir liepė laukti. Pasidarė pikta, kad tuos, kurie atkeliavo po manęs, jau tikriausiai pagydė ar nugydė, o aš vis dar sėdžiu toje salėje, nebežinodamas, kur įsikišti koją.

Pabandžiau pats ieškoti teisybės. Kyštelėjau galvą pro stebuklingas duris, už kurių dingdavo ligoniai, o ten... Ne, ne Kriugerio priimamasis, o cirkas. Didelė salė, pakraščiuose daug narvų, su užtrauktomis ir neužtrauktomis užuolaidomis, o juose – laimingieji, gavę vietą ložėse su gultu. Kaip nekeista, laisvų vietų nesimatė, ko nepasakysi apie dabartinius renginius. Pasiskundžiau baltai apsirengusiai moteriai, kad labai skauda. Ji nuo staliuko pakėlė šūsnį popierių, atradusi mano atsiprašė, kad mane užmiršo, ir liepė dar palaukti. Gal tik po pusvalandžio atėjo jaunas daktarėlis, nusivežė, paguldė, pamaigė paklausinėjo, atvežė atgal ir liepė vėl laukti, bet gailestingasis davė kelias tabletes, kurias akimirksniu prarijau, be vandens ir net nemirktelėjęs.

Labai gerai pamenu, kad tik atsėdėjus apie dvi valandas atėjo keistas, pasišiaušęs, primenantis narkomaną vaikinas. Padėjo persikelti ant ratuotos lovos ir kažką bumbėdamas medicinine kalba išgabeno mane visai pro kitas duris. „Pjaus“, – dingtelėjo mintis, keliaujant ilgais koridoriais, bet buvau pasiryžęs atsiduoti Kriugerio valiai, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Po ilgokos kelionės koridoriais įvairavome į rentgeno kabinetą ir šiek tiek nusivyliau supratęs, kad tai – dar ne pabaiga mano kančios kelio. Iš ten pasišiaušėlis atvežė tiesiai į cirką. Apsižvalgė, bet laisvo narvo nebuvo, tai pastatė viduryje arenos ir net pakėlė aukščiau pagalvę, kad būtu lengviau bendrauti su žiūrovais.
Cirkas jis, Anglijoje cirkas. Kaip prižiūrėtojas stebėjau, kas dedasi aplinkui. Vienam kitam padrąsinančiai šyptelėdamas, linktelėdamas galvą ar kilstelėdamas savo nelaimingą koją, bet deja, tame chaose mano komunikabilumo niekas nematė. Gydytojai lakstė pirmyn atgal, triukšmas kaip rytų turguje, viename narve šaukia lyg gimdytų, kitame verkia, trečiame kikena, barasi, keikiasi, siuntinėja ant trijų angliškų raidžių, kampiniame ramiai šnekučiuojasi, o aš vis guliu ir guliu pačiame centre suvokdamas, kad jie laimingesni už mane, nes jau turi savo ložę.

Pagaliau prisistatė, kaip aš ji simboliškai pavadinau, daktaras Hausas. Paklausinėjo, pamaigė ir atsisėdęs prie kompiuterio ėmė žiūrinėti nuotraukas. Kažkas jam nepatiko ir vėl atidavė pasišiaušėlio globai. Antrą kartą tas nieko nebebambėjo, tik piktokai šniokšdamas vartė mano pėdą ir paveikslavo ją iš visų pusių. Grįžus po antrosios rentgeno injekcijos net keli daktarai hausai sukišę nosis į kompiuterį nagrinėjo mano kojos fotosesiją. Galiausiai atėjo pranešti nuosprendžio ir, laimei, jis buvo man palankus - gyvensi. Pjauti nereikės, kaulas netrūkęs, bet ten viskas taip susimaišę, kad neverta dėti gipso ir galiu važiuoti namo. Po to jis pradėjo dar kažką aiškinti, bet nukamuotas skausmo nebesupratau, tai paskambinau dukrai, kuri moka angliškai. Gydytojas jai paaiškino, kad mokėti nieko nereikia, bet grižus namo būtinai pasirodyčiau savo gydytojui. Su dėkingumu prisiminsiu tą daktarą Hausą. Pasakiau, kad negaliu paeiti ir labai skauda, tai jis davė dvi tikras lazdas, ir keletą dėžučių vaistų, paracetamolio ir padėjo nustraksėti iki registratūros. Net pats paprašė budinčios, kad iškviestų taksi.

Iki šiol pamenu , kad vizitas Anglijos ligoninėje truko apie 5 valandas, kelionė taksi kainavo 40 svarų, o skausmo prisiminimai jau išblėso. Matyt, pastarieji pojūčiai ne taip stipriai įstrigo atmintyje, kaip penkias valandas trukęs cirkas, kainavęs 40 angliškų svarų. Eurotunelio darbuotojai, pamatę mane su dviem lazdom ir nelabai laimingu veidu, suabejojo, ar aš galiu pats važiuoti, bet kadangi iki traukinio tebuvo apie kilometrą, tai atidavė raktelius ir net sava mašina palydėjo iki vietos. Persikėlęs į didžiąją žemę, mano valdžiai leidus, Prancūzijos terminale, pakaitom rydamas saujomis gautus veltui vaistus, gulėjau iki vakaro, o po to sukandęs dantis pratęsiau kelionę. Kas kaip buvo toliau, tai kita istorija, bet tik po mėnesio galėjau priminti koją ir duše praustis ne sėdėdamas ar stovėdamas ant vienos kojos kaip gandras, o ant abiejų kaip žmogus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“:


|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Skambučio iš nepažįstamos konsultantės sulaukęs vyras nustebo: kam duodame savo duomenis (22)

Visi žinom, kaip įkyri nenorimi skambučiai. Bet kyla ir kitas klausimas – ar jie leistini?

Dėl mamos sprendimo kenčia dvi šeimos: kiekvieną laisvą minutę – lėkte į kaimą (117)

Kažkur interneto platybėse perskaičiau puikų vidurio amžiaus krizės apibrėžimą: tai laikas,...

Moksleivė išsisakė švietimo ministrui: mums užduoda labai daug namų darbų ir čia dar ne blogiausia (142)

Rašiau laišką Švietimo ministrui Algirdui Monkevičiui. Dabar dalinuosi juo ir su kitais...

Vilniaus „Akropolyje“ dirbanti moteris – apie nebijančius koronaviruso: o kas čia dėjosi savaitgalį (90)

Prekybos ir pramogų centrai – vietos, kuriose galima tikėtis didžiausių žmonių srautų. Per...

Aikštelėje mergina susidūrė su BMW vairuotoju: atsargiai, dar yra tokių chamų (248)

Mielieji, atsargiai, dar yra chamų! Šiandien nutiko keistas dalyka. Buvau išmušta iš vėžių ir...

Top naujienos

Naujausi duomenys: patvirtinti 2339 nauji atvejai, 22 asmenys mirė (402)

Praėjusią parą Lietuvoje patvirtinta 2339 koronaviruso atvejai . Nuo viruso mirė 22 asmenys.

Ant Nausėdos stalo tikrai sudėtinga ministrų dėlionė: kai kurios kandidatūros – tikras galvos skausmas (603)

Prezidentas Gitanas Nausėda ir jo komanda pradėjo išsamiai nagrinėti kandidatus į ministrus....

Butų nuomos kainų pokyčiai – galvosūkis ir patiems ekspertams: nesutaria, kas lėmė tokias sumas (176)

Pavasarį kritusios būsto nuomos kainos per vasarą ne tik stabilizavosi, bet dar ir, palyginti su...

Paulius Gritėnas. Mus žudo nebe virusas, o cinizmas (63)

Kuo koronaviruso laikai skiriasi nuo istorinių maro epidemijų? Modernusis mokslas per kelis...

„Juodasis penktadienis“: kodėl prekybininkai taiko tokias dideles nuolaidas? (12)

„ Juodasis penktadienis “ Vakaruose laikomas svarbiausia apsipirkimų diena metuose. Nors...

Karbauskis: valdantieji daro spaudimą prezidentui, apie kokį mes net nedrįsome pagalvoti (416)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia...

Raimundas Ereminas | D+ nariams

Geri darbai gamtai. Sodiname medelį

Kada jei ne dabar sodinti medelį? Pasodinkime medelį visiems. Bet... Ar taip daroma? Ką žmonės...

Vidurio Lietuvoje klajoja meška: medžiotojai dalijasi įrodymais (19)

Raseinių r. medžiotojai rado meškos pėdsakus. Kaip informuoja agroeta.lt, pėdsakai buvo rasti per...

Atsakingo požiūrio apdovanojimai. Lietuvos verslas dalijasi gėriu su kultūros ir meno pasauliu (11)

Atsakingo požiūrio apdovanojimai skirti paminėti Lietuvos verslo pasaulio geradarius, kurie...

|Maža didelių žinių kaina