Mes galime pasijuokti iš perdėto angliško rūpesčio saugumu, bet, kaip sakoma, anglai nieko nedaro ir nereikalauja šiaip sau. Viskas turi kažkokį pagrindą. Taip, ten be saugios liemenės iš mašinos neišlipk, be batų geležiniais galais nedrįsk dėti kojos ant jų žemės, esančios jų įmonėje.
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Tą kartą, kadangi krovinį atvežiau į nedidelę įmonę, iškraudinėjau jį šalia, tai išlipau su liemene, bet vietoje sunkių batų dėvėjau visiems gyvenimo atvejams tinkančius lietuviškus kroksus. Anglas paprašė išjungti šaldytuvą. Pasilipau, nes priekaba buvo truputį skersai, o atgal lipant atatupstai kroksas užkliuvo ir pajutau kaip lekiu aukštielninkas nuo metro aukščio pakopos. Bandžiau kaip katinas apsisukti ore, bet nelabai pavyko. Kroksai nuskrido, o aš trenkęsis iš visos jėgos ir masės pliku kulnu į asfaltą, nusiritau prie netoliese stovėjusios priekabos.

Skausmas – lyg kas būtų elektros srovė perleidęs nuo pėdos iki pakaušio. Staigiai pašokau. Prilėkė anglai ir uždavė savo tradicinį klausimą „you are okay?“. Pajutau, kad pradėjo pykinti. Atsisėdau. Pasiūlė iškviesti medicininę pagalbą. Kiek pamastęs atsisakiau, nes kilo mintis – jei nuveš, kas pasirūpins automobiliu, kroviniu. Juk grįžęs nieko nerasiu. Skausmas pėdoje vis augo. Galvojau, kad tik nikstelėjau, kaip kad yra buvę ne kartą jaunystėje, ir tikėjausi, kad pašlubavus pusdienį praeis.

Draugiški anglai liepė pasėdėti, o patys, nors toje įmonėje pats prekes tampau su vežimėliu, iškrovė ir paprašė, kol nenumiriau, važiuoti iš čia kuo toliau. Tą dieną dar turėjau apvažiuoti penkis taškus. Kairė pėda pradėjo siaubingai tinti, nebegalėjau net išminti sankabos, o ką jau bekalbėti apie kažkokį vaikščiojimą. Tačiau realybė, kai negali palikti automobilio ir krovinio, su skausmu, išreikštu išbalusiame veide, varė tolyn.

Įsitaisiau lazdą, bet ji mažai tegelbėjo, nes pėdos, nepaisant skausmo, negalėjau net priliesti prie žemės. Vienoje įmonėje paklausiau, ar galėčiau pas juos palikti mašiną ir išsikviesti medicininę pagalbą. Sutriko ir greitai iškrovę pasiūlė klausimus, kur palikti mašiną, kur sirgti, o kur mirti derinti su savo valdžia. Jie neteikia parkavimo, gydymo ir kremavimo paslaugų. Teisūs jie, suprantu ir pateisinu. Niekas nenori prisiimti produktais prikrauto šaldytuvo neaiškiam laikotarpiui. Sukandęs dantis, šokinėdamas ant vienos kojos, tęsiau darbą.

Nedidelėje kompanijoje pamatė su pagaliu rankoje šokinėjantį vairuotoją , liepė sėdėti kabinoje. Patys atidarė duris, iškrovė ir palinkėjo kuo greičiau važiuoti pas mamą. Kai skausmas pasidarė nebepakeliamas, supratau, kad tai ne paprastas nikstelėjimas. Įtariau, kad nuo stipraus smūgio kulnimi į asfaltą galėjo kažkas lūžti, skilti ar sutrupėti, bet privalėjau viską iškrauti, o tik tada galvoti, ką daryti. Išgėriau visus vaistus, kokius tik turėjau, pradedant įvairiais aspirinais, citramonais, analginais ir net nuo slogos ir kosulio, bet farmacija nebegelbėjo, reikėjo medicininės pagalbos.

Gal ir kvaila atrodo, bet tuo metu tokioje situacijoje, kada valdžia gali tik atsiųsti kitą vairuotoją, kuris yra už kelių tūkstančių kilometrų, pasirinkimo nebuvo. Kentėjau. Išsikrovus nuvažiavau į eurotunelį. Pasiėmęs bilietą nuvairavau tiesiai prie terminale esančio biuro ir nustraksėjau į vidų. Pasakiau, kad labai blogai ir nusimovęs kojinę parodžiau mėlyną kaip kaladė pėdą. Pirmas klausimas buvo, ar tai įvyko jų terminale. Nuraminau, pasakęs, kad kitoje Anglijos pusėje. To užteko ir viskas išsisprendė akimirksniu. Iškvietė medicininės pagalbos automobilį, paėmė raktelius, užsirašė mano įmonės telefoną ir davė sočiai atsigerti mineralinio vandens. Nuvežė į už dvidešimties kilometrų esančio Ashfordo miesto ligoninę.

Pirmą kartą, kiek save pamenu per daugiau nei penkiasdešimt metų, pakliuvau į ligoninę, ir ne bet kokią, o anglišką, bet deja, ne į privačią. Savoje lietuviškoje nežinočiau, ką daryti, kaip elgtis, o čia – užsienietiškoje. Užregistravo ir kartu su angliška grietinėle pasodino priimamajame, labiau primenančiame konferencijų salę. Ta grietinėlė – įvairių spalvų ir temperamentų, bet jiems sava. Jos atstovus išsivesdavo pro duris, bet, kas keisčiausia, nė vieno nebeparvesdavo. Nežinau, kur juos vedė, ką su jais darė, bet aš buvau pasiryžęs bėgti net į pragaran vedančias duris, ar kaip vilkui pakliuvus į spąstus koją nusigraužti, kad tik pasibaigtų tas labai nemalonus skausmas.

Kai praslinkus valandai niekas mano kančios nepastebėjo, išvairavau savo bemotorį vežimėlį į praėjimą ir pačiupau už skverno pro šalį einančiam Hipokrato tarnui. Tas išklausė skundo, nuėjo, pavartė popierius, pasakė, kad aš ne jo klientas, ir liepė laukti. Pasidarė pikta, kad tuos, kurie atkeliavo po manęs, jau tikriausiai pagydė ar nugydė, o aš vis dar sėdžiu toje salėje, nebežinodamas, kur įsikišti koją.

Pabandžiau pats ieškoti teisybės. Kyštelėjau galvą pro stebuklingas duris, už kurių dingdavo ligoniai, o ten... Ne, ne Kriugerio priimamasis, o cirkas. Didelė salė, pakraščiuose daug narvų, su užtrauktomis ir neužtrauktomis užuolaidomis, o juose – laimingieji, gavę vietą ložėse su gultu. Kaip nekeista, laisvų vietų nesimatė, ko nepasakysi apie dabartinius renginius. Pasiskundžiau baltai apsirengusiai moteriai, kad labai skauda. Ji nuo staliuko pakėlė šūsnį popierių, atradusi mano atsiprašė, kad mane užmiršo, ir liepė dar palaukti. Gal tik po pusvalandžio atėjo jaunas daktarėlis, nusivežė, paguldė, pamaigė paklausinėjo, atvežė atgal ir liepė vėl laukti, bet gailestingasis davė kelias tabletes, kurias akimirksniu prarijau, be vandens ir net nemirktelėjęs.

Labai gerai pamenu, kad tik atsėdėjus apie dvi valandas atėjo keistas, pasišiaušęs, primenantis narkomaną vaikinas. Padėjo persikelti ant ratuotos lovos ir kažką bumbėdamas medicinine kalba išgabeno mane visai pro kitas duris. „Pjaus“, – dingtelėjo mintis, keliaujant ilgais koridoriais, bet buvau pasiryžęs atsiduoti Kriugerio valiai, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Po ilgokos kelionės koridoriais įvairavome į rentgeno kabinetą ir šiek tiek nusivyliau supratęs, kad tai – dar ne pabaiga mano kančios kelio. Iš ten pasišiaušėlis atvežė tiesiai į cirką. Apsižvalgė, bet laisvo narvo nebuvo, tai pastatė viduryje arenos ir net pakėlė aukščiau pagalvę, kad būtu lengviau bendrauti su žiūrovais.
Cirkas jis, Anglijoje cirkas. Kaip prižiūrėtojas stebėjau, kas dedasi aplinkui. Vienam kitam padrąsinančiai šyptelėdamas, linktelėdamas galvą ar kilstelėdamas savo nelaimingą koją, bet deja, tame chaose mano komunikabilumo niekas nematė. Gydytojai lakstė pirmyn atgal, triukšmas kaip rytų turguje, viename narve šaukia lyg gimdytų, kitame verkia, trečiame kikena, barasi, keikiasi, siuntinėja ant trijų angliškų raidžių, kampiniame ramiai šnekučiuojasi, o aš vis guliu ir guliu pačiame centre suvokdamas, kad jie laimingesni už mane, nes jau turi savo ložę.

Pagaliau prisistatė, kaip aš ji simboliškai pavadinau, daktaras Hausas. Paklausinėjo, pamaigė ir atsisėdęs prie kompiuterio ėmė žiūrinėti nuotraukas. Kažkas jam nepatiko ir vėl atidavė pasišiaušėlio globai. Antrą kartą tas nieko nebebambėjo, tik piktokai šniokšdamas vartė mano pėdą ir paveikslavo ją iš visų pusių. Grįžus po antrosios rentgeno injekcijos net keli daktarai hausai sukišę nosis į kompiuterį nagrinėjo mano kojos fotosesiją. Galiausiai atėjo pranešti nuosprendžio ir, laimei, jis buvo man palankus - gyvensi. Pjauti nereikės, kaulas netrūkęs, bet ten viskas taip susimaišę, kad neverta dėti gipso ir galiu važiuoti namo. Po to jis pradėjo dar kažką aiškinti, bet nukamuotas skausmo nebesupratau, tai paskambinau dukrai, kuri moka angliškai. Gydytojas jai paaiškino, kad mokėti nieko nereikia, bet grižus namo būtinai pasirodyčiau savo gydytojui. Su dėkingumu prisiminsiu tą daktarą Hausą. Pasakiau, kad negaliu paeiti ir labai skauda, tai jis davė dvi tikras lazdas, ir keletą dėžučių vaistų, paracetamolio ir padėjo nustraksėti iki registratūros. Net pats paprašė budinčios, kad iškviestų taksi.

Iki šiol pamenu , kad vizitas Anglijos ligoninėje truko apie 5 valandas, kelionė taksi kainavo 40 svarų, o skausmo prisiminimai jau išblėso. Matyt, pastarieji pojūčiai ne taip stipriai įstrigo atmintyje, kaip penkias valandas trukęs cirkas, kainavęs 40 angliškų svarų. Eurotunelio darbuotojai, pamatę mane su dviem lazdom ir nelabai laimingu veidu, suabejojo, ar aš galiu pats važiuoti, bet kadangi iki traukinio tebuvo apie kilometrą, tai atidavė raktelius ir net sava mašina palydėjo iki vietos. Persikėlęs į didžiąją žemę, mano valdžiai leidus, Prancūzijos terminale, pakaitom rydamas saujomis gautus veltui vaistus, gulėjau iki vakaro, o po to sukandęs dantis pratęsiau kelionę. Kas kaip buvo toliau, tai kita istorija, bet tik po mėnesio galėjau priminti koją ir duše praustis ne sėdėdamas ar stovėdamas ant vienos kojos kaip gandras, o ant abiejų kaip žmogus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate tie, kuriems taip pat teko palikti artimus žmones, susikrauti lagaminą ir vėl keliauti į kitą šalį ar net žemyną? Norite pasidalinti savo istorija ir duoti atkirtį visiems, kurie išvykusius vadina išdavikais? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur, ir patarti dvejojantiems, ar verta bent trumpam išvažiuoti?

Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Misija Laplandija“ įsibėgėjo – dalyvių skaičius auga sparčiais tempais

Socialinė iniciatyva MISIJA LAPLANDIJA, skatinanti empatiją ir kviečianti gerais darbais...

Vilniaus rotušėje bus teikiami kultūros apdovanojimai „Auksinis Feniksas” (1)

Lapkričio 27 d. 16 val. Vilniaus rotušėje, iškilmingos ceremonijos metu bus įteikti didžiausios...

Veiviržėnų jaunimas pagerbė „Laisvės kovotojus“ (11)

Šiais laikais visuomenėje vyrauja nuomonė, kad jaunimas yra nepilietiškas ir nepatriotiškas....

Negali atsidžiaugti nemokamu reisu į Suvalkus iš Kauno: dėl to tik pirkėjui geriau (194)

Už dyką nieko nebūna? Būna! Taip, iš Kauno į Suvalkus autobusas kasdien kauniečius veža...

Nebegali atskirti, kur sultys, o kur geriamas vanduo: atsibodo gerti srutas! (21)

Naujosios Akmenės gyventojai Silvai atsibodo taikstytis, kad jų daugiabučiui yra tiekiamas...

Top naujienos

Pentagono Kalėdų dovanos Baltijos šalims: kam ir kodėl atiteks 100 mln. dolerių? (159)

Po to, kai JAV Kongrese sutarta dėl rekordinio, beveik 700 mlrd. dolerių gynybos biudžeto,...

Už pažangios įmonės fasado – purvinų pinigų šleifas (28)

Prieš 7 metus mokslinės gamybinės akcinės bendrovės „ Precizika “ valdybos pirmininką...

Orai: šalį užlies šiluma, bet džiaugsmo neatneš (17)

Po žiemiškesnės savaitės pradžios, antroje savaitės pusėje temperatūra šoktels aukštyn, tad...

20 dienų valgė ligoninės maistą: kai kurie pasiūlymai gerokai nustebino ligoninės komentaras (445)

Šimtai legendų, mitų, komentarų, nuotraukų, klausimų, nuolatinių diskusijų – daug neramumų...

Teisėjai skaudžiai pamokė skolų išieškotojus: tą pačią skolą bandė išsireikalauti tris kartus (143)

Teisėjai skaudžiai pamokė skolų išieškotojus – už tai, kad jau trečią kartą tam pačiam...

Legendinio Benny Hillo gyvenimas už kadro buvo lyg tragikomedija: vaidino ištvirkėlį, mirė vienas prieš televizorių (6)

Alfredas Hawthorne‘as „Benny“ Hillas (1924 m. sausio 21–1992 balandžio 20) buvo britų...

Eismo sąlygas sunkina plikledis

Telšių, Šiaulių ir Kauno apskrityse ketvirtadienio rytą ant valstybinės reikšmės kelių dangų...

Geriausią kėlinį klubo istorijoje sužaidę „Knicks“ nutraukė Toronto pergalių seriją (3)

Pirmąją nesėkmę po keturių pergalių iš eilės NBA pirmenybėse patyrė Toronto „Raptors“...

Kraujagyslių raizginiai ant blauzdų gali ir pražudyti

Dailios kojos yra kaip moters vizitinė kortelė. Bet ką daryti, jei po plonyte kapronine kojine...

Pasakiško grožio Kinijos miestas atrodo tarsi iš atviruko

Lyg atsidurtum paveiksliuke – taip kartais sakoma apie Kinijos Sužou miesto senamiestį. Ir ne...