Nutariau pasidalinti paskutiniais įvykiais ir patirtais nuotykiais darbo beieškant. Atrodo, turtinga šalis, daug išsilavinusių žmonių ir pačių geriausių universitetų pasaulyje su skambiais pavadinimais ir įspūdingomis kainomis už mokslą, bet viskam yra ir priešingybių.
Nutariau išsiųsti kelis savo CV vietiniams darbdaviams ir tuo pačiu pasižiūrėti, ką galima būtų rasti, o sėkmės atveju ramiai dirbti ir džiaugtis sėkme ir puikia nuotaika. Sulaukiau kelių pasiūlymų ir vieną dieną, jiems susikaupus, nusprendžiau tučtuojau viską išbandyti.
Vienas darbas buvo gan įdomus, nes reikėjo darbuotojo tik pusei dienos – išvežioti maistą vaikų darželiams. Ką gi, nors labai dvejojau, bet kadangi dar liko neužbaigtas reikalas šalia esančioje įmonėje, pakeliui nusprendžiau užsukti ir sužinoti daugiau.
Pokalbio metu telefonu moters balsas skambėjo labai jau nepatikliai ir dvejojančiai, tai sukėlė abejonių ir dviprasmiškų minčių – kažkas ten tikrai nėra gerai. Pakeliui eidamas pamačiau ypač daug įmonių, susigrūdusių šalia viena kitos (tai vaidinami verslo centrai su didelėmis patalpomis).
Perskambinus numeriu, kuriuo ir buvau pakviestas, sužinojau pavadinimą ir nutariau užsukti valanda anksčiau nei buvo tartasi. Keistai pasijutau, nes niekas man neatsakė ir paskambinus įsijungė auto-atsakiklis, pristatydamas įmonės pavadinimą, bet man tik to ir reikėjo. Artėjant prie minėtos įmonės, mane lauke pasitiko rūkanti moteris, kuri atpažino iš CV nuotraukos ir draugiškai pasišnekučiavusi aprodė darbo patalpas. Automobilių buvo tikrai daug, virėjų – dar daugiau, o aš iš lauko kiaurai įėjau į maisto paruošimo patalpas, nei kas rankas paprašė nusiplauti, nei batus pasikeisti, nei drabužius.
Vėliau iniciatyvą perėmė ten jau besisukantis vairuotojas, nešiojantis maistą, supakuotą į dėžes, prie lauke stovinčios sienos su pavadinimais. Pasibaisėjęs pagalvojau – o jeigu lietus, o jeigu pūga? Ar šiaip kas nors norėtų valgyti, žinodamas, kad jo maisto dėžės dėliojamos lauke, laukiant, kol bus pakrautos į automobilius? Vairuotojas buvo malonus ir paaiškino, kad yra kelios vietos, iš kurių reikia pasiimti paruoštas dėžes – šaldytuvas ir virtuvė. Niekas apie aprangą net nekalbėjo, tik susirūpino mano pačio drabužiais, neva, dėžės gali būti riebaluotos, ir todėl galiu susitepti. Gavau prijuostę ir pradėjau savo bandomąją dieną, lakstydamas tai į lauką, tai į virtuvę ar šaldytuvą.
Prisirinkus daugiau vairuotojų, darbas pagal skruzdėlyno taisykles greitai buvo baigtas – darbštus dirba, tingus vos juda. Pirmą dieną teko dirbti su pačiu direktoriumi, kuris noriai talkino ir aiškino maršruto subtilybes ir darbo specifiką lopšeliuose. Nieko negaliu pasakyti – atrodė viskas, kaip ir turi būti. Grįžome atgal su tokiu pačiu kiekiu tuščių dėžių, kurias dabar reikėjo man ir plauti. Darbas buvo nesunkus, nes jos pačios nebuvo purvinos, o ir darbas neatrodė varganas. Baigęs savo dėžių valymą pasigyriau, kad viską padariau ir dabar užleidžiu vietą kitam vairuotojui, kuris ką tik susinešė savą mantą valymui, tik kažkodėl darbuotojai keistai pasižiūrėję pirštu parodė į jo dėžes.
Čia ir juokas, ir pyktis suėmė – kaip tai suprasti? Tad tokia ir teisybė: aš valau dėžes su kitais virėjais ir pagalbiniais, o seniau priimti vairuotojai tiesiog bimbinėja aplinkui. Persikreipė net veidas, išmušė šaltas prakaitas ir sutriko gebėjimas blaivai mąstyti, pyktis liejosi net pro ausis. Nesupratęs, ką ten veikiu ir kodėl tokioje betvarkėje turėčiau jaustis laimingas, tiesiog atsisveikinau.
Diena tuo dar nesibaigė, nes ilgą laiką žadėjau apsilankyti automobilių salonuose, tądien, kaip tik pasitaikius galimybei, taip ir padariau.
Šalia vienas kito čia stovi du automobilių salonai. Esu dirbęs daugybėje jų, tad vidinė sistema pažįstama iki kaulų čiulpų. Pirmas salonas, į kurį užsukau, buvo vokiečių automobilių gamintojo (automobilio markė redakcijai žinoma – DELFI). Pasitiko mane ne kas kitas, o besišypsanti miela sekretorė. Pokalbis ilgai netruko, tučtuojau gavau, ko norėjęs su paaiškinimais ir nuoširdžiais palinkėjimais. Tačiau viskas buvo kitaip nuėjus į kitą saloną.
Pirmas mane pasveikino vairuotojas, kuris švaistėsi aplinkui, neturėdamas, ką veikti arba bent jau kažko laukdamas tarpduryje. Sekretorei paaiškinus, ko atėjau, pasijutau kaip nesugebantis net kalbėti angliškai, nes ji vis klausė, kokio „Test Drive“ norėčiau. Moteris buvo maloni, tad pykti nebuvo jokio noro, tik po nuolatinių kartojimų prisipažino, kad dirba per agentūrą, tad nelabai ir supranta, ką tokiu atveju reikia daryti. O man juk reikėjo sužinoti, ar yra laisvų darbo vietų ar bent jau gal atsiras, sužinojus, kiek metų esu dirbęs tokį darbą, kurio čia buvau atėjęs.
Šiaip ne taip ji kažkur nubėgo ir priėjusi prie ten stovinčio vairuotojo kažką pasakojo. Grįžo jau kartu. Šis mielai pradėjo gvildenti neįtikėtiną problemą. Visą tą laiką gelbėdamas sekretorę iš agentūros, pats jau aiškiai pasakinėjau, ko konkrečiu atveju man reikėtų – paslaugų vadybininko arba bent jau jo el. pašto, kad galėčiau išsiųsti savo CV. Kažkaip ji suteikti šios informacijos vis negalėjo ir labai jau baiminosi, tad ir pasikalbėjimas su vairuotoju man jokios naudos nedavė
Šis gi estafetę perėmė ir nuėjęs pas konsultantą vis bandė kažką aiškintis. Jam grįžus, teko priminti, ko aš atėjau ir ko man reikia elementariam CV išsiuntimui. Tai truko apie 10 minučių ir išėjau nieko nepešęs. O dabar įsivaizduokite: visą tokį nesupratimo spektaklį jie suvaidino tik todėl, kad atėjau su sportbačiais, o juos dėvėjau tik todėl, kad nauji batai taip pritrynė, kad net po 2 savaičių vis kraujavo žaizda ant vienos kojos, tad kitų, minkštesnių batų neturėjau. Liko tik sportbačiai su kuriais šlubuodamas, iš lėto galiu sau vaikščioti ir dirbti. Tad viename salone gavau, ko prašęs, o kitame el. paštu CV norintis išsiųsti sportbačius avintis vaikinas yra pasmerkiamas dalyvauti spektaklyje.
Štai kaip viskas gali būti: patys žmonės, nežinodami priežasčių, padaro išvadas. Tad iš vienos pusės Anglija graži ir išsilavinusi, o iš kitos – naivi ir pasipūtusi. Už tai nesmerkiu, bet nutariau pasidalinti viena savo diena.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate išvykę gyventi į užsienį? Galite papasakoti, koks iš tiesų yra tas gyvenimas svetur? Pasidalinkite patirtimi!
Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Svetur“: