aA
Anykščių miestas turbūt geriausiai žinomas dėl savo garsių rašytojų, Puntuko akmens, Laimės žiburio paminklo, aukščiausios Lietuvoje bažnyčios, lajų tako ir kitų, vietiniams bei turistams sukurtų pramogų bei poilsio vietų. Tačiau nuvažiavusi rekreaciniais tikslais pabūti šiame turistų pamėgtame mieste, pamačiau kiek kitokią pusę.
© DELFI skaitytoja

Visai neseniai, šaltą ir vėjuotą pavakarę, atvažiavusi iš Kauno, žvalgiausi po šį gražų miestą ir pastebėjau kažkur labai skubantį jauną vaikinuką, nešiną dėžute bei prekių maišu. Vaikinukas nuskubėjo prie miesto centre esančio suolelio, ant kurio sėdėjo iš pažiūros sušalęs, drebantis, plona striuke apsirengęs senyvo amžiaus senolis su lazdele ir įteikė maišą bei dėžutę, kaip vėliau sužinojau, su maistu.

Pradėjau atsargiai stebėti, kaip vaikinukas traukė pirštines, kepurę, kitus rūbus ir rodė jas senoliui, kol jis valgė jo atneštą maistą. Pati esu už visokeriopą pagalbą stokojantiems ir skurstantiems, todėl ši situacija mane sujaudino iki širdies gelmių. Prabėgus keliolikai minučių, senoliui einant į vieną pusę, o jaunuoliui einant į kitą, susistabdžiau jį ir paklausiau:

– Atsiprašau, sakykit, ar tas senolis neturi stogo virš galvos Rūpinatės juo nes jis jūsų prašė?

– Ne, senolį dažnai matau vaikštantį po miestą nuo sutemos iki aušrų, stovintį prie šiukšlių konteinerių, prie parduotuvių, bet jis nieko neprašydavo ir neprašė. Neseniai sužinojau, kad ir namų neturi, tad šį šaltą vakarą nusprendžiau bent šiek tiek jam nupirkti užkąsti, – ryškiu aukštaitišku akcentu kalbėjo jaunuolis.

Nutariau jį pakalbinti kiek daugiau, nes esu baigusi žurnalistiką ir man tai pasirodė galinti būti įdomi istorija, kurią galėčiau užrašyti, tad nuėjome į netoliese esančią kavinę ir išsitraukusi diktofoną pradėjau kalbinti jaunuolį.

Jaunuolis prisistatė kaip Gytis, studentas, neetatinis gamtos apsaugos inspektorius.

– Inspektorius, – šypteli Gytis. – Nežinau, ar dar ilgam. Labai apribojo funkcijas, labai daug dalykų nebegali neetatiniai inspektoriai daryti be pareigūnų žinios, nei sulaikyti, nei baudos skirti pažeidėjams. Kas anksčiau buvo kone savaime suprantama funkcijų sudėtinė dalis, nes tam tu ir esi tas žvalgas gamtoje, kad duotum per nagus pažeidėjams.

Paklaustas, kodėl jam parūpo benamis senolis, atsidusęs tarė:

– Pagailo žmogaus. Ne visi namų neturintys asmenys man staiga puola rūpėti. Būna kai kurie piktnaudžiauja savo socialine padėtimi. Akiplėšiškai ir agresyviai prašydami centų, bet iš akių dažnai matai, kad tie centai pavirs „velnio lašais“ ir geriau apeiti tokius. Kai kurie darbingo amžiaus tiesiog tingi dirbti, simuliuoja, jiems geriau būti benamiais, bedarbiais, prašinėti kitų, bet tik ne patiems dirbti. Tačiau Anykščiuose, namų neturinčių žmonių yra maždaug iki 10 ir nei vienas niekada nereikalauja, nestabdo žmogaus, nesiveja, kad tik gautų centą kitą. Vieni atlieka savo kasdieninę liūdna ir monotonišką rutiną: keliasi, apeina šiukšlių konteinerius, renka tarą, kurią vėliau priduoda ir vėl viskas iš naujo kelis kartus per dieną. Šį senolį, kuriam ką tik nešiau rūbus ir maistą matydavau tai prie vieno prekybos centro, tai prie kito, klibinkščiuojantį nuo vienos vietos į kitą, pasiremiantį lazda. O vakarop, nieko nesulaukusį einantį į tolį, į savo šaltą nakvynės vietą. Neseniai, būtent ten (ant suoliukų, kur ir sėdėjo senolis) su juo pirmąkart užsimezgė kontaktas, kai su drauge grįžę iš miško žygių ilsėjomės. Senolis buvo kalbus, nepiktybiškas, klausinėjo ką veikiame, kuo užsiimame, ar nesutrukdys mums, jei šiek tiek pašnekės.

Maišydama kavos puodelį paklausiau:

– Ar tuomet jis jūsų ko nors paprašė? Pasisakė esąs benamis?

– Ne, jis nieko neprašė ir nieko nesakė iki tol, kol patys nepasidomėjome. Dauguma po miestą šmirinėjančių asocialių žmonių, iš pažiūros benamių, vaikštančių per konteinerius ir beveik visą dieną, koks bebūtų oras praleidžiantys lauke, turi namus, tiesiog jų toks gyvenimo būdas. Todėl natūralu, kad iš pradžių vyliausi, kad ir senolis juos turi, bet įsibėgėjus pokalbiui, prasitarė kad yra benamis ir šiuo metu yra šiek tiek „įpešęs“ (išgėręs), kaip sakė jis, nes alkoholis padeda sušilti, o juo dosniai vaišina likimo draugai bei panašios padėties žmonės. Senolis prasitarė, kad žmonės arba jį girdo, arba vadina alkoholiku benamiu ir aplenkia iš toli, o valgyt gauna tik tiek, kiek pats randa konteineriuose, eidamas į savo vadinamąją „trasą“. Jis net nustebo, kai pasakiau, jog galiu nueiti į šalia esančią parduotuvę ir ko nors nupirkti. Paprašė ko nors šilto, nes nebeatsimena, kada valgęs šilto maisto. Aišku, su drauge greit nuėjom, atnešėm jam šiek tiek produktų, pašildė vietoje didelį sumuštinį ir išsiskirstėm į namus, bent jau mudu su drauge, – liūdnu tonu tarė Gytis.

– O dabar, kaip jau matot, atnešiau jam šiltą kepurę, pirštines, megztinį, šiltus batus, turiu daug rūbų, kurių nenešioju, avalynės ir aksesuarų, namuose mėgstu gaminti tad prikepiau bulvinių blynų, sudėjau į termodėžutę, kad karšti būtų, nupirkau dar šiek tiek kitų produktų, kurių nereikia ruošti, ir skubėjau įteikti, kol neatšalo. Pažadėjau ir striukę žieminę greitai nupirkti. Dėvėtų rūbų parduotuvėse jos pigios, iki 5 eurų. Pasikalbėjau, sužinojau, kad namų nepragėrė, kaip įprasta manyti, bet kai susirgo tuberkulioze, prarado darbą, visi nuo jo nusisuko. Į gatvę buvo išmestas be jokių daiktų, tik su plona vasarai tinkančia striuke ir vasariniais batais, taip, kaip dabar aš jį ir matau prieš save.

Kavos puodeliams tuštėjant, nutariau labai nebeklausinėti ir nebeužlaikyti žmogaus, bet paklausiau, kodėl jis juo rūpinasi. Juk būtų lengviausia praeiti pro šalį kaip daug kitų žmonių praeina: globos institucijos turėtų rūpintis tokiais žmonėmis, savivaldybė turėtų jiems padėti. Kodėl jam tai svarbu?

– Žinote, pro tokius žmones praeina dešimtys, šimtai žmonių per dieną. Vis praeina, pavarsto šaltu ir abejingu žvilgsniu ir tiek žinių. Nenoriu jaustis blogai nepadėjęs žmogui, kuriam reikia pagalbos ir kurią aš galiu suteikti. Pats pinigais nesimėtau, tačiau ir nestokoju. O galimybes padėti turiu – tai ir padedu. Bet kokia pagalba tokio likimo žmonėms yra labai svarbi. Bent jau minimalią, smulkią pagalbą, tokią kaip bent kiek užkištas skrandis ar šiluma kojoms, kurios vasariniai batai kažin ar suteiks. Padėti yra žmogui yra žmogiška. Labai populiaru yra nufilmuoti kaip perki picą ar kitokį greitą maistą benamiams žmonėms, įkelti įrašą į socialinius tinklus ir sulaukus daug dėmesio užmiršti tuos žmones, kuriuos pamaitinai. Būk malonus – pamaitink ir antrą, ir trečią kartą. Toks vienkartinis dosnumas labai netikras ir labiau orientuotas į dėmesio gavimą, savęs populiarinimą. Kraipau galvą, pamatęs tokius įrašus ir galvoju, gerai būtų pamatyti tokį periodiškai. Mūsų Anykščiuose viskas labai gražu. Miestas tikrai gražus. Esu anykštėnas nuo gimimo ir matau, kaip jis keičiasi, bet ką matau pastaraisiais metais, kad visos naujovės, visas virsmas, modernėjantys Anykščiai yra labai orientuoti į turistus. Susidaro įspūdis, kad valdantieji kone iš kailio neriasi, norėdami įtikti turistams, reklamuoti Anykščius, daryti kuo patogesnį, patrauklesnį miestą. Statomi brangūs lauko ekranai, už kurių kainą būtų galima nupirkti du butus. Įvairūs išmanūs infocentrai ir panašiai. O kiek dar pats nežinau, nes tik viena akim ir ausim domiuosi tokiais dalykais. Kodėl nerenovavus vieno ar kito apleisto pastato Anykščiuose, kurių yra ne vienas ir ne du, kad leistume ten gyventi tokiems žmonėms kaip senolis, kuriuo turi rūpintis aplinkiniai žmonės? Štai Ukmergėje, visai netoli, atsidarė nakvynės namai, berods šių metų pradžioje. Kodėl negali to būti Anykščiuose? Žmonės, kaip šis senolis, eina gyventi į apleistus pastatus. Šiuo atveju žinau net 4 benamius, kurie eina nakvoti į apleistą vietinės ligoninės bloką. Ten, aišku, išdaužyti langai, kiauros sienos ir šaltas betonas po nugara. Galbūt ir mūsų gerbiamas meras turėtų pakelti savo akis nuo planų, kaip iščiustyti miestą, padaryti kuo gražiausią prekinę išvaizdą ir plėtoti tą turizmą, bet užuot kreipęs dėmesį į tokias „problemas“, meras labai atsainiai į tai žiūri. Įstrigo vienas momentas, kai ant šalia vienos parduotuvės ir greito maisto kioskelių esančio suoliuko sėdėjo du, stogo virš galvos neturintys žmonės ir atvažiavęs meras, išlipo iš automobilio, pažiūrėjo į suoliuką, pasidairė ir išvažiavo. Po 30 minučių atvažiavo komunalinio ūkio vyrai, suoliuką supjaustė ir išsivežė. Man, viską mačiusiam atvipo lūpa. Turbūt čia su mintimi, kad negadintų vaizdo, o gal suoliukas buvo koks termitais užkrėstas? Dabar net senyvo amžiaus žmonės, laukdavę miesto maršrutinio autobuso, nuvažiuoti į miesto centrą, stotį, kapines, turi stovėti šalia sustojimo ženklo, suoliuko vietoje.

Manau, kad kitų pasaulėžiūra ir mąstymas yra labai svarbus veiksnys, kuris gali arba padėti tokiems žmonėms kabintis į gyvenimą, arba bent jau išgyventi, arba palikti juos bėdų liūne. Visuomenėje populiariausias požiūris į benamius yra toks, kad namus pragėrė, šeimą pragėrė, viską pardavė, kad tik galėtų gerti. Nors aš pats net neįsivaizduoju, kaip reiktų ištverti šalčius be namų, tuščiu skrandžiu nesusišildžius stikliuku ar taurele, kuris atrodo kaip vienintelis šilumos šaltinis. Šilumos ir bėdų užsimiršimo, bet tik iki ryto. Tokie žmonės yra galvos skausmas mūsų visuomenei, bet paradoksalu, kad tokie žmonės yra ne kas kitas kaip visuomenės veidrodis. Retas atvejis, kad sotus alkaną užjaus, nors ir turi šimteriopai didesnes galimybes ir išteklius nei aš, paprastas studentas. Susidariau įspūdį, kad kuo didesnė bėda yra ištikusi žmogų, tuo mažiau jis yra žmogus kitiems, – pasakojo vaikinas.

Baigus mūsų pokalbį ir gerokai sutemus, atsisveikinome ir Gytis patraukė namų link. O aš suskubau į savo nakvynės vietą, pasiėmusi kompiuterį, kur galėčiau viską užrašyti. Susimasčiau, kad geru būti mums visiems nieko nekainuoja, bet kažkodėl užuot pasirinkę gerumą, renkamės abejingumą ir panieką. Anykščiai tėra mažas miestelis ir atvejis, kurį visai atsitiktinai pamačiau, tėra tik vienas iš daugybės ir egzistuoja ne viename Lietuvos mieste, ne vienoje Europos ar pasaulio šalyje, tačiau vienaip ar kitaip, visur atsiranda pasiteisinimai, kodėl yra tokia situacija. Šaudomos strėlės į kitus, nusakoma kur bėdos židinys, tačiau dažnu atveju vis tiek nieko nedaroma.

Geru būti nekainuoja nieko, tad kodėl gi nepabuvus?

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įkalintas vilnietis prabilo apie protu sunkiai suvokiamą patirtį: buvau verčiamas miegoti su pareigūnėmis (2)

Ar gali būti, kad kalėjimų sistemos pareigūnai, siekdami sukompromituoti įkalinimo įstaigose...

Ekspertai: kai kurie mokesčių pakeitimai verčia gūžčioti pečiais, bet statistikoje aplenksime estus (155)

Valstybės biudžetą priėmusi valdžia žada, kad 2019–ieji bus dosnūs visiems dirbantiesiems,...

Sulaikytas buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis Ivanovas papildyta (542)

Vilniuje antradienį sulaikytas Rusijos pilietis Valerijus Ivanovas, BNS patvirtino Generalinės...

Už butus viename lankomiausių Europos miestų – juokingos sumos: juos šluoja už grašius (197)

Dabar skelbimų portaluose gausu ne tik nekilnojamojo turto pasiūlymų Lietuvoje, bet ir užsienyje....

Orai bus nenuobodūs (7)

Didžioji sniego banga iš Lietuvos jau pasitraukė. Trečiadienio dieną orai išliks debesuoti,...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (520)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Stambule – emocijų pliūpsnis: Zavacką raminę teisėjai ir audringas Maksvyčio moralas rūbinėje specialiai DELFI iš Stambulo (5)

„Šansų buvo, o jais nepasinaudojome“, – apmaudo po rungtynių Stambule neslėpė...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (292)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Šioje išparduotuvėje apsiperka net žinomos moterys, bet stilistės verdiktas – negailestingas (77)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Metus negrąžinto vaiko skandale – dar ne pabaiga: moters liudijimai pasikeitė žaibiškai (174)

Septynis vaikus pagimdžiusiai, bet ne visus auginančiai teko atverti teismo duris. Moteris...