Dabar ji laiminga – studijuoja tai, kas patinka, daug dirba ir tik retkarčiais, užuodusi orą, kvepiantį šalčiu ir rudeniniais medžių lapais, prisimena Lietuvą.
- Aiste, kremti antropologijos mokslus prestižiniame Aberdyno universitete. Ar jau supranti, ką studijuoji? Juk antropologija – ganėtinai neapibrėžtas dalykas...
Antropologiją labai mėgstu, tačiau iki šiol nesugebu tinkamai paaiškinti šio dalyko reikšmės smalsiems giminaičiams ir draugams.
- Kad ir kaip sunku būtų kalbėti apie šį dalyką, matyt, sunkiausia ne tai. Ar buvo sunku apsispręsti studijuoti užsienyje? Su kokiomis pagrindinėmis pasirengimo studijoms užsienyje kliūtimis susidūrei?
Sprendimas studijuoti užsienyje kilo spontaniškai, netgi beveik juokais. Niekada to neplanavau iš anksto ir tam specialiai nesirengiau, kaip daro dauguma studentų. Tiesiog, atėjus laikui, išsiunčiau visus reikalingus dokumentus, o tada jau laukiau atsakymo.
Apie sunkumus, su kuriais susidūriau prieš atvažiuodama čia, galėčiau parašyti atskirą knygą. Iš pradžių sunkiausia buvo tai, kad šeima buvo ganėtinai priešiškai nusiteikusi prieš tokį mano sprendimą. Ypač tai nepatiko mamai.
Vėliau turėjau daugybę problemų, norėdama gauti visus reikalingus dokumentus norint studijuoti užsienyje.
Aš ne tik, kad viena, be niekieno pagalbos, turėjau parašyti motyvacinį laišką (angl. Personal Statement), bet taip pat ir sukurti sau rekomendaciją, nes mano anglų kalbos mokytoja atsisakė tai daryti, pasiteisindama tuo, kad nerašo rekomendacijų jokiems mokiniams.
- Ir vis dėlto nugalėjusi daug sunkumų esi patenkinta pasirinkimu?
Esu laiminga, kad pasirinkau antropologiją. Nors daugelis man nepritartų, manau, kad tai daug sunkesnis, bet įdomesnis kursas nei ekonomika ar vadyba. Taip pat nuolat girdžiu daugybę žmonių sakant, kad baigusi antropologiją nieko nepasieksiu ar nerasiu darbo. Aš manau, kad žmonės gyvenime turi daryti tai, kas jiems patinka, net jei tai ir neatneša turtų.
Džiaugiuosi, kad galiu gyventi Aberdyne. Nepaisant lietingų dienų ir nuolat pučiančio žvarbaus vėjo, čia jaučiuosi gerai. Mane maloniai nuteikia nuolatinis jūros ošimas ir tikrai paslaugesni ir dažniau besišypsantys žmonės nei Lietuvoje.
Be to, mėgstu miesto architektūrą, tiesiog dievinu senus pastatus, pilkas gatves.
- Papasakok apie savo universitetą, studijų draugus. Ar daug sutinki lietuvių?
Mano universitetas gana senas. Jau daugiau kaip 500 metų jis masina žinių ištroškusius studentus iš viso pasaulio.
Čia gausu ne tik studentų iš Anglijos, Amerikos ar Airijos, bet taip pat ir iš kitų pasaulio kraštų.
Studijų draugų susirasti nėra taip lengva, nes paskaitoje mūsų dažniausiai būna daug daugiau nei 50, taigi dėstytojai ne tik neatsimena nė vieno iš mūsų vardų, bet net nebando jų sužinoti.
Be to, ir patys studentai, tik išklausę paskaitą, iškart palieka salę ir bėga į kitą. Aišku, būna paskaitų ir mažesnėse grupėse. Tai – vadinamoji praktika (angl. tutorial). Čia studentų mažiau, bet šansų susipažinti taip pat ne per daugiausiai.
Mano universitete lietuvių, švelniai tariant, per daug. Kai važiavau čia, tikėjausi kitokios kultūros, kitokių žmonių, galbūt net pabėgti nuo Lietuvos, o čia atradau daugybę žmonių iš tos pačios šalies.
Kartais universitete ar mieste jaučiuosi lyg būčiau Lietuvoje, nes aplinkui girdžiu daugybę lietuviškų žodžių ir matau veidų iš Lietuvos.
Tikriausiai tai išugdė man kažkokią keistą fobiją. Gal tai ir per daug atvira, bet išgirdusi mieste žmones, kalbančius mano gimtąja kalba, stengiuosi patylėti, kad jie manęs neatpažintų.
- Kaip vertini studijų sistemą savo universitete? Kas tau žaviausia ir ko labiausiai nekenti?
Spėju, kad tarp kokio nors Lietuvos universiteto ir manojo, rastume daugybę skirtumų. Pirmiausia tai, kad paskaitos anksčiausiai gali prasidedi 9 ryte, o trunka šiek tiek mažiau nei vieną valandą, maždaug 45-50 minučių.
Deja, 9 ryto ateiti semtis žinių vis vien atrodo per anksti, o 45 min. trunka amžinybę. Taip pat skiriasi paskaitų skaičius. Pavyzdžiui, aš turiu po 2-3 paskaitas per dieną, o trečiadieniais man laisva diena.
Minėtų dalykų dažniausiai pavydi Lietuvos studentai. Asmeniškai neturiu nieko prieš mokslo sistemą, išskyrus gausybes skaitinių namuose ir ilgų esė, be kurių nebūtų įmanoma išlaikyti egzaminų.
- Ar buvo sunku adaptuotis kitoje kultūroje, kuri, kaip žinia, ne tokia ir panaši į mūsų lietuviškąją? Kas labiausiai padėjo?
Vos tik atvažiavusi čia, į Aberdyną, nejaučiau jokių neigiamų emocijų. Atrodė, lyg buvau kitame pasaulyje ir niekas, kas vyko prieš mano akis, realybėje, man nerūpėjo.
Tik vėliau pajaučiau truputį nerimo, kurį jaučia žmonės, palikę savo namus. Tik atvažiavęs čia supranti, kad viskas nėra taip lengva, kaip atrodo (arba bent jau ne visiems).
Niekas neateina su sidabrine lėkštute rankoje ir neatneša sėkmes. Dėl visko reikia stengtis pačiam ir žinoti – jei atvažiavai vienas, niekas nepadės.
Žinoma, gali sulaukti šeimos paramos, tačiau tai ne tas pats. Viskas, ką turėjai ir branginai, liko už 3000 km.
- Ar įmanoma studentui suderinti darbą ir studijas – pragyventi iš studento uždirbamos algos, susimokėti už butą be tėvų pagalbos?
Įmanoma. Abu dalykai yra suderinami. Žinoma, kenčia studentas – nemiga, nuolatinis nuovargis, nervai.
Dauguma studentų teikia privalumą studijoms užsienyje dėl galimybės užsidirbti ir susimokėti už pragyvenimą pačiam.
Studentas negali sau leisti didelės prabangos, jei stengiasi viską įsigyti už savo pinigus, tačiau, gyvenant taupiai, užtenka viskam ir dar įmanoma susitaupyti.
- Kiek pinigėlių per mėnesį tenka išleisti nuomai ir maistui?
Tikriausiai ne daug kas žino, bet dėl nemažų naftos išteklių Aberdynas yra vienas iš pačių brangiausių miestų Europoje – trečias po Londono ir Berlyno, todėl nei maisto, nei būsto kainos čia nėra mažos.
Vieno kambario butas per mėnesį kainuoja apie 500-600 svarų (2000-2500 Lt). Studentai renkasi didesnius butus, dažniausiai dviejų ar trijų kambarių – taip pigiau, tačiau savo lova privalai dalintis su kažkuo kitu.
Maitas įperkamas, tačiau jei verstume jo kainą į lietuvišką valiutą, taip neatrodytų. Bet kai palygini pajamas ir kainas, supranti, kad Lietuvoje viskas kainuoja brangiau, nors žmonės uždirba tikrai mažiau.
Žmogus, dirbantis visą darbo dieną (angl. full time), t.y. daugiau nei 35 val. per savaitę, gauna minimalią algą, kuri sudaro apie 800 svarų per mėnesį.
Palyginkime, 2 l pieno Aberdyne kainuoja 1 svarą, 10 kiaušinių – 70 pensų ir t.t. Žinoma, renkantis geresnį prekės vardą (ne visada geresnę kokybę), kainos auga.
Per mėnesį nuomai išleidžiu apie 300 svarų (aut. pastaba – su mokesčiais). Gana daug, bet galiu pasigirti tuo, kad butas labai gražus. Maistui ir kitoms buitinėms prekėms sumoku apie 20 svarų per savaitę.
- Kokius dalykus mokaisi?
Kiekvienas studentas per semestrą privalo turėti 60 kreditų. Vienas dalykas turi 15 kreditų (kai kurie dalykai turi po 30, kiti – net po 45).
Šį pusmetį lankau keturis 15 kreditų kursus. Du – antropologijos ir du religijos studijų. Šiemet mano studijos pagaliau įgavo kryptį. Pernai mokiausi keturis skirtingus, vienas su kitu nelabai susijusius dalykus.
Bet čia ne taip, kaip Lietuvoje: studentai nesimoko to, ko jie nenori, arba, kitaip sakant, neturi jokių bendrųjų dalykų, tokių kaip: matematika, užsienio kalba ar kažkas kita. Mokaisi tai, ką pasirenki pats.
- Ar iš studijų gavai žinių, kurias gali taikyti praktiškai?
Nesakyčiau, kad įgavau daug praktinių žinių, kurios man praverstų kasdieniniame gyvenime. Žinoma, patobulėjo mano anglų kalba, išmokau laisviau bendrauti su nepažįstamaisiais, nebebijau klausti.
Nors mano kursas tikriausiai nėra lengvai pritaikomas praktikoje, bet aš daug žinau apie tai, kaip žmonės supranta pasaulį, kaip reaguoja į vieną ar kitą įvykį, kodėl tiki dievus ar vieną Dievą.
Šios žinios man padeda suprasti tai, kas vyksta pasaulyje, gelbsti, kai noriu neįsivelti į situacijas, susijusius su tam tikrų dalykų nežinojimu.
- Ar būna momentų, kai pagauni save galvojančią, o kodėl aš palikau Lietuvą, juk galėjau čia studijuoti – čia ir šeima, draugai?
Būna. Ypač šiuo metu. Tiesiog „plėšausi“, kad viską spėčiau, kad viskas būtų padaryta gerai, todėl baltai pavydžiu tiems Lietuvos studentams, kurie vis dar džiaugiasi nerūpestingomis studijomis – nedirba, gali sau leisti turėti laisvų, neįpareigojančių vakarų ir nesukti galvos, kaip užsidirbti buto nuomai, arba kada rasti laiko perskaityti nežmoniškai ilgą mokslinį straipsnį.
Aš neturiu ir tikriausiai jau niekada neturėsiu studentiško gyvenimo. Aš nesu tokia sentimentali, kad pasiilgčiau savo lovos ar namų, o galbūt tiesiog neturiu laiko tokioms mintims. Dėl šeimos ir draugų – puikiai suvokiu, kad negaliu visą gyvenimą gyventi ant tėvų pečių. Juk visi anksčiau ar vėliau privalo palikti tėvus ir tapti savarankiški.
- Kuo užsiimi laisvalaikiu?
Kai prasidėjo studijos, netekau laisvalaikio, bet jei randu laisvą valandėlę, sportuoju, vis dar pagroju gitara, susitinku su draugais, žiūriu filmus. Net tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, apsipirkinėjimas man pradėjo teikti džiaugsmą, nes tuo metu suvokiu, kad tai mano laisvas laikas.
Sunkiausia viską suspėti. Pernai kurį laiką žaidžiau futbolą universitete, buvau prisijungusi prie „Swing‘o“ grupės, tačiau viska teko mesti dėl darbo ir studijų. Taip pat labai mėgstu keliauti, todėl per kiekvienas atostogas stengiuosi aplankyti kuo daugiau naujų vietų.
- Ką patartum šiemet mokyklą baigsiančiam jaunuoliui, norinčiam studijuoti tavo universitete antropologiją?
Patarčiau jam gerai viską apsvarstyti prieš atvažiuojant čia, nes, kaip minėjau anksčiau, viskas nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti.
- Kokias perspektyvas savo karjeroje regi? Kada išsivaduosi iš teorijos ir atliksi praktiką?
Antropologija, kaip ir filosofija, yra labai plati sritis. Baigusi šį mokslą gali būti kuo tik nori – žurnalistu, laidų vedėju, rašytoju arba niekuo.
Norėdamas kažko pasiekti, turi mylėti tai, ką darai ir atiduoti visą save šiam darbui. Baigusi bakalaurą, planuoju studijuoti toliau. Dar nežinau, kur ir ką.
Dėl praktikos – nesu tikra, bet manau, kad kažką panašaus į tai turėsiu trečiaisiais ar ketvirtaisiais studijų metais.
Tam, kad baigčiau studijas, privalėsiu atlikti projektą pasirinkta tema. Beje, universitete nelabai gausi galimybės praktikuotis, į tokius dalykus labiau atsižvelgia kolegijos.
- Gal po studijų žadi grįžti į Lietuvą, jei ne, tai kodėl?
Nežadu, bet planai dar gali pasikeisti. Nematau perspektyvų važiuoti atgal į Lietuvą, juk pragyvenimo sąlygos, mano žiniomis, negerėja.
Net neįsivaizduoju, ką turėčiau ten dirbti, neturėdama jokios patirties, kad galėčiau sau leisti gyventi taip, kaip dabar gyvenu.
Be to, pasaulis didelis, yra daugybė šalių ir daugybė vietų, kurias dar privalau pamatyti. Noriu surasti vietą, kurioje būtų mano namai.
- Ar sunku įstoti į tavo universitetą? Kokius egzaminus reikia laikyti, kiek balų maždaug gauti?
Šiemet sąlygos įstoti į visus UK universitetus pakito – tapo sunkiau. Dauguma universitetų reikalauja IELTS (aut. pastaba – tarptautinis anglų kalbos egzaminas), ar kokio kito sertifikato, patvirtinančio, kad potencialaus studento anglų kalba pakankamai gera.
Kai aš stojau, manęs paprašė 8, kaip vidurkio iš mano visų pažymių, ir 8 anglų kalbos. Šiais metais, kiek žinau, prašė išlaikyti IELTS testą ir gauti 6,5 balo, taip pat reikėjo turėti 70 proc. egzaminų balų vidurkį.
Kiekviename universitete priėmimo sąlygos skirtingos, taigi kriterijai irgi skirtingi. Labai daug ką lemia motyvacinis laiškas, nes jis parodo, kokia asmenybė esi.
- Kiek laiko per dieną skiri studijoms, kiek darbui?
Šiuo metu vis dar dirbu visą darbo dieną, taigi per savaitę darbe praleidžiu apie 30 valandų. Studijoms skiriu beveik visą likusį laiką, maždaug 4 valandas per dieną.
- Kokia didžiausia tavo svajonė ir ko labiausiai pasiilgsti gyvendama ne Lietuvoje?
Didžiausia? Aš tikriausiai galėčiau save pavadinti svajotoja. Turiu milijonus įvairiausių svajonių. O gal daugiau planų.
Svajone galėčiau pavadinti tai, kad trokštu pagaliau būti visiškai rami ir dėl nieko nebesijaudinti, nesinervinti ir niekur nebeskubėti.
Pasiilgstu oro, gamtos, laisvalaikio, neturėjimo ką veikti, lietuviško maisto, privatumo. Viso to, ko neturiu čia.
Net piktų žmonių pasiilgstu. Viskas savotiškai gražu.
Gal ir keistai nuskambės, bet kartais, eidama namo iš darbo ar universiteto, užuodžiu orą, kvepiantį šalčiu, medžių lapais ir tada prisimenu Lietuvą – tam tikrus momentus, kai, atrodo, kvepėjo taip pat. Tik tais atvejais suprantu, kaip iš tikrųjų pasiilgstu namų.
