aA
Vasaris – meilės mėnuo. Visi galime ir norime mylėti pagal savo poreikius ir pomėgius – štai ir šv. Valentino diena, ir valstybės Nepriklausomybės paskelbimo diena. Vieną žavi graži moteris, kitą – trispalvė, o trečias geba džiaugtis abiem. Tą patį galima pasakyti ir apie dailiąją – kultūringąją – lytį. Argi ne žavu? Dar ir kaip žavu – norėtųsi ploti katučių. Paplosiu, bet mano plojimai skirti tiems žmonėms ir faktams, kurie įprastai lieka klasikinio Vasario 16- osios minėjimo paribyje.
© DELFI / Domantas Pipas

Kol verda diskusijos dėl paminklo Jonui Basanavičiui vietos, galiu grožėtis jo biustu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Tai man primena, kad šiandien esame susikūrę tam tikrą sampratą, kas yra Vasario 16-oji: mes ją dažnai regime kaip sustingusią laike akimirką, kai pasirašoma Nepriklausomybės akto deklaracija, gal dar išgirstame nuaidint vieną ar du nepriklausomybės kovų šūvius. Todėl mano tikslas – nupiešti išsamesnį vaizdą. Dėl savo žinių ir išminties stokos net neapsimetinėsiu, kad nupiešiu visą paveikslą, bet pamėginsiu aptarti kiek mažiau diskutuotus šios dienos akcentus.

Krikščioniškas Vasario 16-osios atspalvis

Žinoma, galbūt daliai ateistų mano straipsnis gali atrodyti koktus, bet ar buvimas ateistu leidžia paneigti istoriją? Vargu. Tad ir žvelkime į viską su pagarba, priimkime istorinius faktus ir pripažinkime, kad Bažnyčia (kaip ir kitos organizacijos) gali būti laikoma viena pagrindinių jėgų, tiesusių mūsų laisvės kelią įvairiais jo etapais. Pažvelgus į istoriją tai akivaizdu net ir nesibraunant į tą laikotarpį, kai vienos iš reikšmingiausių tarpukario politinių partijų – Lietuvos krikščionių demokratų – gretose buvo gausu kunigų.

Bažnyčia su Vasario 16-ąja yra susieta tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesiogiai per keturis signatarus- kunigus: Vladą Mironą, Alfonsą Petrulį, Justiną Staugaitį, Kazimierą Steponą Šaulį. Tačiau ne ką mažiau svarbi ir netiesioginė Bažnyčios veikla iki 1918 m. vasario 16 d., nes pati šventė tam tikru mastu yra šios veiklos pasekmė. Pripažinkime, kad nei „Varpas“, nei „Aušra“ nebūtų taip sėkmingai žadinę tautiškumo, jei pačias jauniausias jo šakneles būtų pavykę išrauti carinei Rusijai vykdant rusifikaciją.

Būtent knygnešių veikla vargiai įsivaizduojama be vyskupo Motiejaus Valančiaus, mirusio vasario 16- ąją. Vyskupas sukūrė knygnešių tinklą. Dabar kalbant apie kalbos išsaugojimą caro priespaudos laikotarpiu dažniausiai knygnešiai laikomi reikšmingais mūsų nepriklausomybės kūrėjais. Daugelis knygnešių patys buvo religingi, o jų neštos knygos – Šventasis Raštas. Meilė Dievui buvo viena iš jėgų, leidusių pasipriešinti priespaudai.

Netgi liberalių pažiūrų istorikai, pavyzdžiui, prof. Egidijus Aleksandravičius, pripažįsta, kad M. Valančiaus vadovaujama Romos katalikų Bažnyčia Žemaitijoje „palaikė lietuvybę, netgi plėtė socialinę bazę tautiniam atgimimui.“ Būtų neteisinga teigti, kad M. Valančius suvaidino lemiamą vaidmenį budinant tautą, tačiau jis, kaip pastebi prof. Alvydas Jokubaitis ir prof. Raimundas Lopata savo veikale „Lietuva kaip problema“, padarė daug, kad nuo LDK piliečių mąstysenos pereitume prie modernaus lietuvių tautos požiūrio į pasaulį.

Likęs epochų sandūros žmogumi M. Valančius dažnai pranyksta 1918 m. vasario 16- osios paribiuose, tad kviesčiau prisiminti jį. Tiek dėl to, ką padarė, tiek ir dėl to, kad Vasario 16-oji – jo mirties metinės. Nepakenks ir viena kita jautri mintis apie garbaus atminimo poetą Justiną Marcinkevičių, taip pat mirusį Vasario 16- ąją. Tai turėtų mums priminti, kad Lietuvą kūrė pačių įvairiausių pažiūrų žmonės ir, užuot mėginę vienas kitą stumti į politinio gyvenimo paraštes, turėtume būti atviresni polemikai ir diskusijai, kuri šiandien tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje retkarčiais dusinama totalaus sekuliarumo.

Užmaršties regionai

Audris Narbutas
Audris Narbutas

Kalbėjau apie Valančių bei kunigus, nes Bažnyčia paprastai nebyliai paliekama paraštėse, užtat daug dėmesio skiriame paminklui dr. Jonui Basanavičiui. Ši tema tiek nagrinėta, kad jau tapo Vasario 16-osios atributu. Tikiu, kad proveržis įvyks ir anaiptol nekaltinu dabartinės miesto valdžios, nes paminklas dr. Jonui Basanavičiui turėjo būti pastatytas daug anksčiau. Teisybės dėlei ar liūdesio blakei, tenka pripažinti, kad Vilnius bent jau stengiasi spręsti šį klausimą, o mano gimtuosiuose Šiauliuose, kurie tikrai galėtų didžiuotis savo indėliu į Vasario 16-ąją, pavyzdžiui, keturiais Nepriklausomybės akto signatarais: Mykolu Biržiška, Jonu Vileišiu, Alfonsu Petruliu, Steponu Kairiu, rimtų pastangų nematyti.

Aiškiausiai tai galime matyti iš fakto, kad prioritetu meras Artūras Visockas pasirenka „klykiančios mergaitės“ pastatymą, mano galva, jai visiškai netinkamoje vietoje, o ne Vasario 16-osios signatarų įamžinimą, pavyzdžiui, juos išugdžiusios Juliaus Janonio gimnazijos kieme. Gal dėl to, kad konkursą laimėjo paties A. Visocko rinkiminio sąrašo kandidatas Gintautas Lukošaitis, o gal miestas tiesiog pamiršo, kad Šiaulių Aukso amžius – ne sovietmetis, paženklintas statybų, o tarpukaris, simbolizuojantis ryškią Šiaulių intelektualų (kad ir Stasio Šalkauskio ar Kazimiero Venclauskio) įtaką šalies raidai?

Kiek geresnė, bet vis tiek liūdesį kelianti politika – pinigų Saulės mūšio memorialui kaulijimas. Esu už memorialą, bet kartu puikiai žinau, kad už 600 tūkst. eurų kol kas buvo iškasta duobė, pastatytas tiltas, kurį iki Jauniūnų gyvenvietės melioravimo visiškai sėmė vanduo bei truputėlį paasfaltuota atkarpa netoli duobės. Mano akimis, dabartinis vaizdas diskredituoja projektą ir jo ypatingą svarbą regionui ir Lietuvai. Jauniūnų gyventojai nuoširdžiai piktinasi padėtimi, bet tai daro tyliai, smulkieji laikraščiai tarsi nepastebi situacijos, o didieji galbūt atkreips dėmesį po šio straipsnio.

Taigi, turime arba abejotinos kokybės projektus, arba tylą, bet dėmesiu Vasario 16-osios akto signatarams Saulės miestas kol kas nespinduliuoja. Tikiu, kad tai tik vienas iš daugelio atvejų, liudijančių, kad neretai esame nejautrūs savo istorijai ir praeičiai. Atmintinos dienos yra ne tik gražios šventės, bet ir metas susimąstyti, ar tikrai mano aplinkoje mūsų istorija pakankamai įvertinta. Galbūt šie apmąstymai padės pasirinkti tinkamą politiką pagal asmenines pažiūras, nes švęsdami Vasario 16-ąją mes švenčiame ir demokratiją. Nepaisant tam tikrų dvejonių dėl Vilhelmo von Uracho, Lietuvos taryba šalį regėjo kaip demokratiją (su monarchu ar be jo), tad tegul ši šventė mums primena mūsų pilietines ir politines pareigas tėvynei.

Vietoje reziumė

Neseniai DELFI portale pasirodė straipsnis pavadinimu „ Klausimas R. Doveikai – kur Holokausto metu buvo Dievas?“. Atsakymas paprastas – žydus gelbėjusių pasaulio teisuolių širdyse ir namuose. Lygiai taip jis buvo ir su mūsų tautos didžiavyriais, pasirašiusiais Vasario 16-osios aktą, Motiejumi Valančiumi, knygnešiais ar Justinu Marcinkevičiumi. Tikėjimas, viltis ir meilė yra dorybės, kuriomis gali gyventi kiekvienas savo kraštą mylintis žmogus. Būtent jos atvedė mūsų tautą į Nepriklausomybės akto pasirašymą, lydėjo ir vėliau, kai savanoriai turėjo apginti laisvę mūšių laukuose.

Šiandien, kaip ir anuomet, šalies dabartis ir ateitis priklauso nuo jos žmonių meilės ir išminties. Juk žmogaus didybę neretai atspindi valstybės istorija, o šią - jos ypatingos dienos. Tokia diena ir yra Vasario 16-oji.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Meno platformos „BaltijosMenas.lt“ etalonas – garsieji Sotheby‘s ar Christie‘s aukcionai (1)

2018 metai buvo kupini meno renesanso Lietuvoje , tad nenuostabu, kad pamažu atsiranda ir ambicingų...

Akimirka Anykščiuose, kurios ilgai nepamirš – dėmesį patraukė kilnus jaunuolio poelgis (58)

Anykščių miestas turbūt geriausiai žinomas dėl savo garsių rašytojų, Puntuko akmens, Laimės...

Šiaulių gimnazistai galėjo susipažinti su kino industrija iš arti

Lapkričio 7 dieną nemaža grupė Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos mokinių vyko į edukacinę...

Ligoninės maistas ir vėl pakraupino – net seselė negailėjo kritikos (243)

Po įvykusių daugybės diskusijų žiniasklaidoje dėl maitinimo gydymo bei švietimo įstaigose,...

Senolio elgesys prie vairo šiurpina giminaičius – bijo skaudžių pasekmių (129)

Turbūt būtų sunku paneigti mintį, kad vairavimo įgūdžiai susilpnėja ne tik pavargus ar...

Top naujienos

Ūkio ministras apie maisto kuponus: nežinau, iš kur atsiranda tokios idėjos (102)

Ar kainų mažinimą pagrindiniu tikslu išsikėlusi vyriausybė savęs neįvarė į kampą? „ Delfi...

Panevėžį drebina kūdikio netektis: po ligoninės išvadų – neįtikimos ir šokiruojančios detalės (29)

Kūdikio Respublikinėje Panevėžio ligoninėje spalį netekusios Ilonos iš mažo miestelio...

Į Maroką sugrįžti nenorėtų: vietiniai dedasi šventais, o išdarinėja velniai žino ką (45)

Manau, visi nors kažką girdėję apie Marakešą žino tą chrestomatinę situaciją, kai žioplam...

Moters gyvenimas priminė košmarą: kai tokie artimieji, tai ir priešų nereikia (4)

Vieni vaikystę prisimena su nostalgija, kiti – su baime. Šiurpia istorija pasidalinusią Aušrą...

Nuo likimo nepabėgęs Adomaitis: žinojome, kad bus problemų (9)

Vienas geresnių sezono rungtynių sužaidęs Vilniaus „Rytas“ atitinkamos satisfakcijos negavo...

Kinija demonstruoja savo paslaptingąjį „J-20“ (50)

Kinijos karinės oro pajėgos Žuhajuje vykusioje tarptautinėje aviacijos parodoje pademonstravo savo...

Kalėjimų sistemoje bręsta naujas skandalas (60)

Skandalas Kauno tardymo izoliatoriuje. Nukentėjusysis tvirtina, kad prieš pat teismo posėdį į...

Vilniaus naktinių klubų gražuolės turi savo taisykles: geria kavą, prašo vaikinų palydos ir maskuojasi juodai (20)

Ne paslaptis, kad naktiniai klubai – kaip atskiras pasaulis. Tai, kas juose vyksta po vidurnakčio,...

Iš emigracijos grįžusi lietuvė ir toliau renkasi mokėti mokesčius Britanijai (205)

Laisvas darbo jėgos judėjimas Europos Sąjungoje (ES) leidžia per savo karjeros metus lengvai...

Į pašto dėžutę gavo keistą lankstinuką: ar jo tikslas kiršinti visuomenę? (20)

Pirmadienį į pašto dėžutę gavau keistą lankstinuką nuo keisto instituto. Lankstinuko...