Kol verda diskusijos dėl paminklo Jonui Basanavičiui vietos, galiu grožėtis jo biustu Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Tai man primena, kad šiandien esame susikūrę tam tikrą sampratą, kas yra Vasario 16-oji: mes ją dažnai regime kaip sustingusią laike akimirką, kai pasirašoma Nepriklausomybės akto deklaracija, gal dar išgirstame nuaidint vieną ar du nepriklausomybės kovų šūvius. Todėl mano tikslas – nupiešti išsamesnį vaizdą. Dėl savo žinių ir išminties stokos net neapsimetinėsiu, kad nupiešiu visą paveikslą, bet pamėginsiu aptarti kiek mažiau diskutuotus šios dienos akcentus.
Krikščioniškas Vasario 16-osios atspalvis
Žinoma, galbūt daliai ateistų mano straipsnis gali atrodyti koktus, bet ar buvimas ateistu leidžia paneigti istoriją? Vargu. Tad ir žvelkime į viską su pagarba, priimkime istorinius faktus ir pripažinkime, kad Bažnyčia (kaip ir kitos organizacijos) gali būti laikoma viena pagrindinių jėgų, tiesusių mūsų laisvės kelią įvairiais jo etapais. Pažvelgus į istoriją tai akivaizdu net ir nesibraunant į tą laikotarpį, kai vienos iš reikšmingiausių tarpukario politinių partijų – Lietuvos krikščionių demokratų – gretose buvo gausu kunigų.
Bažnyčia su Vasario 16-ąja yra susieta tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesiogiai per keturis signatarus- kunigus: Vladą Mironą, Alfonsą Petrulį, Justiną Staugaitį, Kazimierą Steponą Šaulį. Tačiau ne ką mažiau svarbi ir netiesioginė Bažnyčios veikla iki 1918 m. vasario 16 d., nes pati šventė tam tikru mastu yra šios veiklos pasekmė. Pripažinkime, kad nei „Varpas“, nei „Aušra“ nebūtų taip sėkmingai žadinę tautiškumo, jei pačias jauniausias jo šakneles būtų pavykę išrauti carinei Rusijai vykdant rusifikaciją.
Būtent knygnešių veikla vargiai įsivaizduojama be vyskupo Motiejaus Valančiaus, mirusio vasario 16- ąją. Vyskupas sukūrė knygnešių tinklą. Dabar kalbant apie kalbos išsaugojimą caro priespaudos laikotarpiu dažniausiai knygnešiai laikomi reikšmingais mūsų nepriklausomybės kūrėjais. Daugelis knygnešių patys buvo religingi, o jų neštos knygos – Šventasis Raštas. Meilė Dievui buvo viena iš jėgų, leidusių pasipriešinti priespaudai.
Netgi liberalių pažiūrų istorikai, pavyzdžiui, prof. Egidijus Aleksandravičius, pripažįsta, kad M. Valančiaus vadovaujama Romos katalikų Bažnyčia Žemaitijoje „palaikė lietuvybę, netgi plėtė socialinę bazę tautiniam atgimimui.“ Būtų neteisinga teigti, kad M. Valančius suvaidino lemiamą vaidmenį budinant tautą, tačiau jis, kaip pastebi prof. Alvydas Jokubaitis ir prof. Raimundas Lopata savo veikale „Lietuva kaip problema“, padarė daug, kad nuo LDK piliečių mąstysenos pereitume prie modernaus lietuvių tautos požiūrio į pasaulį.
Likęs epochų sandūros žmogumi M. Valančius dažnai pranyksta 1918 m. vasario 16- osios paribiuose, tad kviesčiau prisiminti jį. Tiek dėl to, ką padarė, tiek ir dėl to, kad Vasario 16-oji – jo mirties metinės. Nepakenks ir viena kita jautri mintis apie garbaus atminimo poetą Justiną Marcinkevičių, taip pat mirusį Vasario 16- ąją. Tai turėtų mums priminti, kad Lietuvą kūrė pačių įvairiausių pažiūrų žmonės ir, užuot mėginę vienas kitą stumti į politinio gyvenimo paraštes, turėtume būti atviresni polemikai ir diskusijai, kuri šiandien tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje retkarčiais dusinama totalaus sekuliarumo.
Užmaršties regionai
Aiškiausiai tai galime matyti iš fakto, kad prioritetu meras Artūras Visockas pasirenka „klykiančios mergaitės“ pastatymą, mano galva, jai visiškai netinkamoje vietoje, o ne Vasario 16-osios signatarų įamžinimą, pavyzdžiui, juos išugdžiusios Juliaus Janonio gimnazijos kieme. Gal dėl to, kad konkursą laimėjo paties A. Visocko rinkiminio sąrašo kandidatas Gintautas Lukošaitis, o gal miestas tiesiog pamiršo, kad Šiaulių Aukso amžius – ne sovietmetis, paženklintas statybų, o tarpukaris, simbolizuojantis ryškią Šiaulių intelektualų (kad ir Stasio Šalkauskio ar Kazimiero Venclauskio) įtaką šalies raidai?
Kiek geresnė, bet vis tiek liūdesį kelianti politika – pinigų Saulės mūšio memorialui kaulijimas. Esu už memorialą, bet kartu puikiai žinau, kad už 600 tūkst. eurų kol kas buvo iškasta duobė, pastatytas tiltas, kurį iki Jauniūnų gyvenvietės melioravimo visiškai sėmė vanduo bei truputėlį paasfaltuota atkarpa netoli duobės. Mano akimis, dabartinis vaizdas diskredituoja projektą ir jo ypatingą svarbą regionui ir Lietuvai. Jauniūnų gyventojai nuoširdžiai piktinasi padėtimi, bet tai daro tyliai, smulkieji laikraščiai tarsi nepastebi situacijos, o didieji galbūt atkreips dėmesį po šio straipsnio.
Taigi, turime arba abejotinos kokybės projektus, arba tylą, bet dėmesiu Vasario 16-osios akto signatarams Saulės miestas kol kas nespinduliuoja. Tikiu, kad tai tik vienas iš daugelio atvejų, liudijančių, kad neretai esame nejautrūs savo istorijai ir praeičiai. Atmintinos dienos yra ne tik gražios šventės, bet ir metas susimąstyti, ar tikrai mano aplinkoje mūsų istorija pakankamai įvertinta. Galbūt šie apmąstymai padės pasirinkti tinkamą politiką pagal asmenines pažiūras, nes švęsdami Vasario 16-ąją mes švenčiame ir demokratiją. Nepaisant tam tikrų dvejonių dėl Vilhelmo von Uracho, Lietuvos taryba šalį regėjo kaip demokratiją (su monarchu ar be jo), tad tegul ši šventė mums primena mūsų pilietines ir politines pareigas tėvynei.
Vietoje reziumė
Neseniai DELFI portale pasirodė straipsnis pavadinimu „ Klausimas R. Doveikai – kur Holokausto metu buvo Dievas?“. Atsakymas paprastas – žydus gelbėjusių pasaulio teisuolių širdyse ir namuose. Lygiai taip jis buvo ir su mūsų tautos didžiavyriais, pasirašiusiais Vasario 16-osios aktą, Motiejumi Valančiumi, knygnešiais ar Justinu Marcinkevičiumi. Tikėjimas, viltis ir meilė yra dorybės, kuriomis gali gyventi kiekvienas savo kraštą mylintis žmogus. Būtent jos atvedė mūsų tautą į Nepriklausomybės akto pasirašymą, lydėjo ir vėliau, kai savanoriai turėjo apginti laisvę mūšių laukuose.
Šiandien, kaip ir anuomet, šalies dabartis ir ateitis priklauso nuo jos žmonių meilės ir išminties. Juk žmogaus didybę neretai atspindi valstybės istorija, o šią - jos ypatingos dienos. Tokia diena ir yra Vasario 16-oji.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!