653 eurus uždirbantis jaunas vyras atskleidė, kaip jam pavyksta išgyventi

Matyt, svarbiau buvo išnuomoti kavinę Vilniaus pakraštyje, nusamdyti renginių vedėją, atšvęsti kalėdinį įmonės vakarėlį ir kiekvienam padovanoti po šaldytą antį. „Kalakutui ir atlyginimams pinigų neužteko“, – pamenu, svarsčiau tą vakarą laukdamas taksi. Spaudė šaltis ir aš galvojau – sausį teks spaustis ir man.

Mano vardas Kasparas, man – 28 ir gyvenu Vilniuje. Labai dažnai girdžiu, kad, oi, kaip Lietuvoje blogai, kokie maži atlyginimai ir kaip viskas brangu. Daug kam nepatiks, bet pasakysiu – dirbu projektuotoju, esu geras, bet vidutiniškai uždirbantis specialistas, gyvenu puikiai, netaupau ir net nesiruošiu. Pasakysiu, kodėl.

Esame tryse: draugė, katė Liuba ir aš. Mylimoji ieško darbo, o keturkojė, matyt, taip niekada ir nedirbs. Mūsų šeimą šiuo metu išlaikau vienas ir vis pasvarstau – jei katė influencintų instagrame, galėtume su drauge nieko neveikt. Juokaujam: „Liuba, meile, tu – mūsų viltis, ateik nusifotkint“. Įkeliam nuotrauką, bet surenkam vos kelis laikus. Guodžiamės, kad ji nelabai fotogeniška.

Šefas atlyginimo ne tik nepakėlė, bet ir nesumokėjo iki švenčių. Turėjom antį, bet ir ta ne per didžiausia. Sausio trečią į sąskaitą jau įkrito visi 653 eurai, o aš ėmiau skaičiuoti: telefonas – minus 25, TV, internetas ir kompas lizingu – minus 40, buto nuoma – minus 250. Liko nei daug, nei mažai: 338 mėnesiui trims. Maistui, pramogoms ir smulkioms išlaidoms. Matematika paprasta – apie 10 eurų dienai.

Sutarėm, kad pirksim maisto kartą per savaitę. Mašinos neturim, tai aš pasipildžiau nuolatinį, o draugė dabar daugiau būna namie. Vieni pliusai: ir gamina, ir naujų rūbų į darbą nereikia. Abu nutarėm, kad į viską žiūrėsim pragmatiškai – kol dirbu vienas, o Liuba turi tik 25 folowerius, draugė į darbo pokalbius gali nueiti ir turimais apdarais. Vis tiek ją mato pirmą kartą.

Vienas prekybos tinklas reklamuojasi, kad yra „arčiau namų“. Ir tikrai, kilometro spinduliu, kur gyvenam, jokios kitos parduotuvės. O kai neturi mašinos, vienu kartu atsinešti savaitės pirkinius nevisada paprasta. Pakuotė vandens, lietuviška mėsa, daržovės, vaisiai, šaldyti ir pieno produktai, saldumynai, maistas katei – rankos pilnos. Tačiau geografinis praradimas tapo finansiniu laimėjimu.

Kadangi turim 10 eurų dienai, o apsiperkam tik sekmadieniais, tai galim skirti maždaug 50 eurų kartui. Ir sočiai – draugė arba aš iš darbo grįždamas paimam pieno, duonos, sūrelių ir sotūs, laimingi. O čia dar sausį akcija, kad pirkdamas už 10 eurų ir daugiau, gauni 10 procentų nuolaidą kitam kartui. Tai – maždaug 5 eurai nuo savaitinio apsipirkimo.

Moku aš, tai sau juos ir pasiimu. Ir kartą per savaitę Liubai nuperku menkių kepenėlių, o draugei – gyvų gėlių. Įeinu pro duris ir šypsausi: „Sveikinu su nauju darbu“. Abu žinom, kad jo dar nėra, bet, kaip sako, kalbėk ir prisikalbėsi.

Gėles mano draugė mėgsta, o menkių kepenėles Liuba suvalgo iškart. Ir nesvarbu, kad šventė tik kartą per savaitę. Dažnas vyras savo damų net per metus taip nepalepina. O aš uždirbu vidutiniškai ir net nesiruošiu taupyti. „Vyras tu tikrai nevidutiniškas“, – juokiasi draugė ir man tai geriausias komplimentas.

Liuba

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!