Vyresnis nei 2 mėnesių kačiukas nepripras!
Prieglaudos sulaukia nemažai žmonių, kurie kategoriškai nusiteikę imti kuo mažesnį katinėlį ir teigia, kad trijų mėnesių mažius ar, neduokdie, pusmetinukas nepripras naujuose namuose. Visiška nesąmonė. Jei katinas jaukus, draugiškas, jis pripras ir būdamas trijų mėnesių, ir trejų metų, ir dešimties metų. Žinoma, gali pasitaikyti, kad bailesnis kačiukas pasislėps ir išlįs tik naktį apsidairyti, tačiau šis adaptacinis periodas truks vos keletą dienų.
Kitas dalykas, jei katinas niekados nebuvo išvykęs iš savo namų ir svečiai nesilankydavo pas šeimininką, - jis gali labai bijoti permainų. Tačiau naujuose namuose tokiam gyvūnui vis tiek bus šimtą kartų geriau negu prieglaudos šurmulyje, išmestam kieme ar karantino tarnybos narve.
Jei kačiukas augo nebendravęs su žmonėmis, yra laukinukas, bet norite suteikti namus būtent tokiam, jį reikia pratinti prie rankų, prie namų kuo anksčiau. Tačiau jei jis jaukus, ar jam du, ar keturi mėnesiai - visiškai jokio skirtumo atsinešus į naujus namus. Reikia turėti omenyje, kad su mažyliais dar ir problemų daugiau: jie cypia, nenori likti vieni, juos reikia dažniau maitinti, jie visada painiojasi po kojomis, be to, reikia labai stebėti, kad staiga nepradėtų karščiuoti ar viduriuoti, nes gali sparčiai dehidratuoti. Žmonės, kurie atplėšia vos mėnesio kačiukus nuo katės ir dovanoja, labai rizikuoja jų sveikata... Jei yra galimybė, visada palaikykite kačiukus su mama ilgiau.
Aš jau turiu vieną gyvūną, negaliu priglausti antro
Žinoma, būna atvejų, kai šeimos nariai yra susitarę tik dėl vieno augintinio, kad sąlygas iškėlė buto savininkai arba finansai neleidžia. Dar retkarčiais turimas gyvūnas yra labai opus arba atvirkščiai - agresyvus, ir naujoką sunkiai įsileistų. Tačiau dauguma atvejų gyvūnai tikrai gali sutarti. Paprastai lengviau priima jaunesnius, bet ne visiškai mažyčius. Yra įvairių būdų palengva supažindinti šunį su šunimi, katę su kate ar katę su šunimi, tik šeimininkai turi būti kantrūs ir principingi. Ir turėti noro.
Be to, jei tai tik laikinai ir bute yra kambarių su durimis, galima juos palaikyti atskirai. Liūdna, kai reikalaujama iš savanorių paimti septintą gyvūną į savo butą ar 107-ą į prieglaudą, nes didžiuliuose namuose keletui dienų pritrūksta vietelės rastinukui, kuris būtų vos antras...
Ką, šuniui treji metai? Senas!
Juokingiausia, kai lengva širdimi nurašo tokius „senukus“ žmonės, kuriems jau patiems žilė ar plikė galvą puošia. Taip ir pagalvoji, tėvuk, o tu laikai save senu? Turbūt ne. Tai, patikėkit, šunys tuo labiau! Trejų metų šuo, jei tik sveikas, yra kupinas jėgų ir gali gyventi dar 7 ar 15 metų, priklausomai nuo ūgio, genų, sąlygų.
Jei jis nėra koks užsispyrėlis, tai puikiausiai pripras naujuose namuose, dievins naujus šeimininkus, - tokia šuns prigimtis. Tik retas į prieglaudą patekęs šuo smarkiai išgyvena išsiskyrimą ir reikia jų meilę užkariauti labai po truputį. Dauguma vis dėlto lengvai „atsileidžia“, kad ir kaip skaudu tai būtų girdėti jų buvusiems šeimininkams. O gal ir neskaudu, jei augintiniai atsidūrė prieglaudoje...
Noriu tik patinėlio, nes patelė atsives jauniklių
Tai jūsų, kaip šeimininko, rūpestis, kad neatsirastų nereikalingos vados. Taip, sterilizacija mažų miestelių ar kaimų veterinarams vis dar neretai yra terra incognita (liet. nežinoma žemė), tačiau galima nuvykti iki artimiausio miesto ir šį reikalą sutvarkyti civilizuotai. O su globos organizacijų dovanojimo sutartimis galima rasti ir pigesnių variantų.
Tačiau faktas, kad į prieglaudą dažniau atiduodamos (arba dėžutėse pametamos) kalytės ar katytės rodo, jog žmonės vis dar mąsto senoviškai, ir taip elgiasi ne tik daugintojai, bet ir tie, kurie renkasi gyvūną.
O kam juos gydyti (skiepyti)? Kaime niekad nesirgdavo
Neatmetu galimybės, kad kai kurios katės ar šunys - sveiki lyg kosmonautai. Bet jei tai gyvas padaras, jis gali susirgti, ir jei jis ne beglobis - turi teisę į gydymą. Turi teisę į vaistus nuo kirminų, alinančių organizmą, lašus nuo erkių, sukeliančių sunkiai pagydomas ligas, ypač šunims, jie turi būti apžiūrimi veterinarų, jei ima šlubuoti, ašaroti, šlapintis krauju, jei karščiuoja, vemia...Taip, naminiai gyvūnai serga!
Gali susirgti triušis, šeškas, jūrų kiaulytė, papūgėlė, ir ne visada lengvai pagydomomis ligomis. Juk nesirinkote negendančio žaisliuko: tai gyvas padaras, už jį atsakingas šeimininkas. Ir imant gyvūną reikia pagalvoti apie tai, kad jis ne visada bus stiprus, kad, galų gale, ateis ir senatvė.
O kaime? Kaime paprastai katinai gyvendavo keletą metų, šunys irgi (iš čia ir teiginys, kad trejų metų šuo - senas). Ne visos ligos juos spėdavo pasivyti, nes dėl kitų priežasčių nugaišdavo anksti. Ne visas kas nors spėdavo pamatyti. Kitų nemokėdavo atpažinti. Tikrai nenoriu sakyti, kad visi kaimų gyvūnai - trumpaamžiai vargšai, bet Lietuvoje dar labai daug žmonių net kaltūnų šuniui neiššukuoja, nors jis kasdien „po akimis“, tai ką kalbėti apie rimtesnę priežiūrą. Todėl jei norite, kad augintinis džiugintų šeimą ilgai, jam reikia ir atitinkamo dėmesio, o jei tai išeinantis į lauką gyvūnas - būtinai reikia skiepų.
Pavyzdžiui, pasiutligės atvejų Lietuvoje labai sumažėjo, kai ne tik pradėti vakcinuoti laukiniai gyvūnai, bet ir šeimininkai noriai pradėjo skiepyti savo augintinius. Vilniaus sanitarinė tarnyba jau daug metų neturėjo nei vieno patvirtinto pasiutligės atvejo, o būtent įtariami ja šunys laikomi karantine. Jei žmonės vėl apsileis, nutars, kad skiepyti yra veterinarų prasimanymas, pasiutligė gali sugrįžti...
Todėl visiems, kas renkasi naują keturkojį ar plunksnuotą draugą, linkiu kruopščiai patikrinti, ar jūsų turima informacija nėra jau pasenusi, ar tai nėra vien tik mitas, o taip pat iš vieno girdėto atvejo nedaryti viską aprėpiančių išvadų apie visus gyvūnus. Skirtingi mes, skirtingi ir jie...