Mano mama tiek mano sesės, tiek manęs susilaukė jau būdama „amžiuje“ – prieš daugiau nei trisdešimt metų, trisdešimties plius mamos buvo jau laikomos „senokomis“. Ir nors vaikystėje šiek tiek kompleksavau, kad kitų tėvai jaunesni, o mano – tokie jau kone senelių amžiaus, gan greit pamačiau: tiek energijos neturi kai kurie jaunuoliai, kiek maniškiai „senukai“!
Mano mamai nėra stabdžių: ji vis veržiasi keliauti, bendrauti, padėti, išbandyti. Nauja karjera, kai tau virš penkiasdešimt? Taip, prašom. Kelionės į kalnus, pabėgimai į Europos sostines, ekskursijos Lietuvoje – ji visada sakys „taip, noriu“.
Prasidėjus pensijos etapui, mama pradėjo lankyti anglų kalbos ir turizmo kursus, nepraleidžia koncertų ir beveik kiekvieną savaitę kur nors lekia. Ar į ekskursiją su kurso draugais, ar žvejoti su draugėmis, ar į kitą miestą, į spektaklį...
O ir močiutės vaidmuo jai labai patinka ir tinka. Tiek dvi sesers dukros, tiek mano sūnus turi močiutę, kuri pati pasisiūlo jais pasirūpinti, išleist mus, tėvus, savais reikalais (aš net dirbti galiu, būdama motinystės atostogose!), o anūkai dažnai sako: „O, močiute, tu tiek įdomių dainų ir žaidimų moki!“
Giminių susibūrimas, šventės – dar kita jos aistra. Atrodo, kad mano mama – tai tiltas, jungiantis ir žmones, ir kartas. Šią vasarą mano mamai bus septyniasdešimt – jos planuose ne tik gimtadienio šventė, bet ir kelionė į Majamį. Ir visi tie planai, reikalai, judėjimas jai tinka, o energija tiesiog – užkrėčianti. Taip, mano mama tikrai yra ypatinga!
Istorijas apie savo mamas siųskite adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikių prizų!
