Džiaugtis, pavydėt, ar verkt? Nei juoktis, nei verkt.
Aš tikrai saugau ir telefonus, ir planšetes. Bet, kaip ir sūnus, esu „mokslininkė“.
O mano tyrinėjimo objektai – telefonai ir planšetės, taip pat kompiuteris. Tiesiog esu labai smalsi, žingeidi ir nekantri. Mėgstu viską atrasti pati, nebijau rizikuoti. Deja, dažnai būnu išsiblaškiusi ir neatidi. Kartais kišu nagus, kur nereikia.
Ilgai nenorėjau mobilaus telefono, juk būsiu pririšta prie šeimos, kaip šuo ant pavadėlio. Bet, kaip ir sakiau, gavau per gimtadienį pirmąjį sunkųjį Nokia 3310.
Greitai išmokau paskambinti ir rašyti žinutes. O gaudavosi, kaip kada ne visai taip, kaip noriu. Kaimynei rašiau žinutę: „Gali ateiti, jau vyras išėjo.“
Pareina vyras vakare ir sako:
– Tai kas ten pas tave vaikšto?
– Nieko nebuvo! O kodėl klausi?
Ir parodo mano jam atsiųstą žinutę, kurią siunčiau kaimynei. Kuomet namuose atsirado stacionarus kompiuteris, atradusi laisvesnę minutę, godžiai mokiausi juo naudotis ir pati išmokau atlikti pagrindinius veiksmus. Surasti informaciją, rašyti ir siųsti laiškus, pridedant nuotraukas. Ir jis tapo mano langu į pasaulį. Ypač, kuomet susikūriau feisbuką.
Kai sūnus buvo studentas ir su programa „Work and Travel“ išvyko į Ameriką padirbėti per vasarą, nors palaikydavau su juo nuolatinį ryšį per feisbuką, labai ilgėjausi. Sugalvojau, kad reikia persirašyti iš jo gautas nuotraukas į atmintinę, o iš disko peržiūrėti vaikų senesnes nuotraukas.
Nebuvau to dariusi, bet galvojau, esu didelė mergaitė, daug ką pasidarau pati, gal ir čia susitvarkysiu. Grūdau tą diską taip, anaip, ir dar kitaip.
O atmintinę su tokiu, anokiu ir dar kitokiu kabeliu jungiau. Kimšau, brukau į visas matomas ertmes, kol iš kompiuterio smegenų, esančių po stalu, ėmė dūmelis rūkti ir siaubingas degėsių kvapas sklisti.
Greitai viską ištraukiau, o kompiuterį išjungiau. Viskas, galvoju, jau dabar ilgam užsivėrė mano langas į pasaulį. Kai kvapas ir vaizdas kambaryje normalizavosi, įsijungiau kompiuterį vėl.
Nuostabu, jis veikė. Bet liko labai neįgalus iki šiol. Jo galimybės itin ribotis, net sūnus jam neįsiūlo nei jokių diskų, nei atmintinių. Tuomet vyras, kai sudeginau dalį kompiuterio smegenų, buvo darbe. Nutariau jam prisiduoti, kad apgadinau kompiuterį.
Per feisbuką jam rašiau: „Sudeginau, kai kurias kompiuterio dalis, bet nesakysiu sūnui iki tol, kol negrįš namo, o ir tu nesakyk.“ Po kelių valandų gaunu iš sūnaus žinutę: „Mama, tu neeilinis talentas, ką vėl sudeginai? Ir būk atidesnė pasirinkdama žinutės ar laiško adresatą, nes vieną kartą rimtai prisiklouninsi.“
Nuo tada, siųsdama žinutes telefonu, ar per feisbuką, nuolat pasitikrinu, ar adresatas būtent tas. O kai išmokau ne ten išsiųstas ištrinti, nesusipratimų dar mažiau.
Pats nuostabiausias mano turėtas telefonas – mažutėle, lengva baltute Nokia, numerio nepamenu. Paprasta naudoti, o funkcijų turėjo nei per daug, nei per mažai, bet visas, kurių reikia. Ir, šeimos nuostabai, ji man tarnavo net dvejus metus. Deja, ji labai „mėgo“ maudytis. Nors ir kokia atkakli plaukikė buvo, bet penktas kartas nemelavo.
Tam mylimam telefonui jau pirma diena mūsų namuose ne kažką žadėjo, bet šį kartą ne mano, o vyro „pagalba“. Ta Nokia turėjo dvi sim korteles. Pasiėmusi jas, nežinojau kaip įdėti. Palikau virtuvėje, nuėjau pasiaiškinti internete.
Ateinu, o vyras sako:
– Įdėjau vieną kortelę, bet gal blogai, net neišimu.
Ne įdėjo, o jėga įgrūdo, o nežinia kur, nežinia kaip, bet drūtai. Ir pasiliko ji tenai, net telefonų meistras neištraukė – teko numerį pasikeisti.
Nors baltutė Nokia liko su viena kortele, bet labai lengvutis, gerutis telefonas buvo. Visur jį nešiodavausi, nesiskirdavau su ja. Gal po mėnesio ją išploviau skalbimo mašinoje. Laimei, trumpu režimu. Išardžiusi išdžiovinau ir jai nepakenkė.
Kitą kartą virtuvėje pasidėjau ant lentynėlės. Kuičiausi virš jos esančioje spintelėje. Krito kažkoks daiktas, pataikė ant telefono, o jis įskriejo į sriubą. Viralas juk ne vanduo. Teko dar plauti papildomai, džiovinti. Sriuba nepakenkė, telefonas vėl man tarnavo sąžiningai.
Kitą kartą jis netyčia įkrito į namų tualetą, laimei ne po pasinaudojimo. Ketvirtas kartas buvo toks irgi buitinis, maudžiausi vonioje. Kažkas man paskambino. Vyras padavė telefoną, bet nesugriebiau – vėl „pliumpt“. Vėl visa džiovinimo procedūra buvo, pagal interneto pamokymus.
Bet, deja, penktas kartas nemelavo. Išėjome pasivaikščioti su šeima miško taku. Mano striukės kišenė negili, dar ir neužsisega. Staiga metėm kelią dėl takelio, peršokome ir per upelį. Po kiek laiko pajutau, kad neturiu telefono. Ieškojom, sliūkinom pirmyn – atgal, nėra? Gal kas paėmė? Gal paskambins?
Staiga man šovė gera mintis. Ir ji pasitvirtino. Mano telefonytis bolavo tame upelyje. Prabuvo ilgokai tyrame, šaltame vandenėlyje. Deja, atidirbta džiovinimo technologija ne ką padėjo. Padirbo jis man dar gal dvi dienas, ekranas temo, temo ir užgeso.
Ilsėkis ramybėje mano mieloji, pati mylimiausia Nokia, mažesnė už tulpės žiedą. Pamoka, kad viskam yra ribos, nesvarbu, kad ir koks kokybiškas daiktas būtų.
Po jos prasidėjo išmanioji era. Gavau kinietuką, toks lengvas, smagus, nesunku ir naudotis. Palikau jį kartą balkone, ant palangės. Pamiršau, o lijo. Radau jį baloje.
Skubiai išjungti ir išardyti, kaip visada, – sau pakartojau.
Kaip tariau, taip ir padariau. Sunkiai ardėsi, nenorėjo atsidaryti. Bet, peilio pagalba, pavyko. Tiesa, išskirti jo dalių visai neišėjo, nes laidai laideliai ten raizgaliojosi, kadarojo. Atsargiai ir jį išdžiovinau, pagal atidirbtą instrukciją.
Valio, veikia! Praėjo kiek laiko, žiūriu, kad metas įkrauti. Įjungiau pakrovėją – nejuda. Na galvoju, vėl bėda. Maigiau, maigiau ir netyčia aš jį išjungiau. Ir įjungiau. Valio kraunasi.
Papasakojau sūnui iš kiniečių pirkto telefono nuotykius.
O jis ir sako:
– Mama, jis gi nėra išardomas. Genijus tu, kad pavyko tiek išardyti, tiek sudėti, o dar ir pakrovimo būdą jam atradai.
Dirba jis ir dabar atsarginiu telefonu.
Kadangi mano telefonas daugiausiai penkias gyvybes turėjo, nes nieko nėra amžino, per paskutinį gimtadienį nuo šeimos gavau labai rimtą didelį ir sunkų, skirtą specialiųjų tarnybų darbuotojams. Jis nedūžta ir neskęsta, rašo instrukcijoje.
Tereikia tik pakrovus labai gerai uždaryti angą. Deja, aš kartais pamirštu. Bet stengiuosi labai jį saugoti, nes gėda prieš namiškius. Ir nuolat galvoju – kad tik nepaskandinčiau ir jo.
Labai linkiu visiems pasimokyti iš mano žioplų klaidų. Apmaudu, kad esu tokia godi vartotoja, nes visgi tai gamtos teršimas gaunasi.
Savo pasakojimus apie nutikimus naudojantis technologijomis siųskite adresu konkursai@delfi.lt – laimėtojas bus apdovanotas „pirmi.lt“ dulkių siurbliu–robotu!
