Joana sako, kad beveik nėra dienos be kaukės veidui. Tam ji naudoja labai netikėtus dalykus, beveik viską, kas yra virtuvėje arba ką tą dieną gamina. Tai gali būti žemaitiškų blynų įdaras, varškė su bazilikais arba apelsinų sulčių padažas.
Vita vasaromis renka žoleles, verda nuovirus, supila į formeles ir užšaldo. Vaistažoliniais ledukais gaivina ne tik savo veidą ir dekoltė – esame ir mes, draugės, Vitos ledo pramonę išbandžiusios.
Ieva po ranka visada turi veido dulksnos flakonėlį, kurio atsargas papildo iš indo, Joninių naktį stovėjusio po atviru dangumi. Bendradarbė, kol geriame kavą, ima šaukštelį arba po šaukštelį į rankas ir masažuoja „juoko raukšleles“. Sako, kad to išmoko iš savo vyro!
Mažai būnu virtuvėje, neprisirenku žolelių Joninių naktį. Savo metodą juoko raukšlelėms – ir ne tik – lyginti susikūriau iš man skirto komplimento. „Tu esi labai graži moteris“ dabar yra dulksna mano sielai. Ir veidui. Ir kūnui.
„Aš esu labai graži, sveika, jauna, stipri moteris“ – sakau sau ryte, prieš darbo susitikimą, išvykdama į kelionę. Naktį, kai netikėtai pabundu, sau sakau: aš esu labai graži, sveika, jauna, žavinga moteris.
Šie žodžiai iškart sugrąžina į miegą. Pabudimai, anksčiau erzinę, dabar yra mano laikas grožiui ir šypsenai. Jeigu taip nenubusčiau, mano gyvenime būtų mažiau progų pajusti, kad esu graži ir laiminga.
