Iš nuotraukų, tiesą sakant, atrodė žymiai geriau. Vos tik įėjus į kambarį mus „pasitiko“ ne tik nešvari patalynė, bet ir kondicionierius be pulto (daug naudos iš tokio elektroninio prietaiso), vonia su pelėsiu ir galiausiai nusprendus man atsisėsti ir apgalvoti ką turėtume daryti toliau – įlūžau į fotelį, kuris jau prieš tai buvo sulaužytas ir „aptaisytas“ kaip niekur nieko.
Deja, buvome ne vieni, kurie labai nusivylėme tuo ką pamatėme. Pirmą naktį miegojome paplūdimyje ant gulto. Va čia tai kelionės pradžia pamaniau, net neįtardamas, kas laukia vėliau.
Buvome šiek tiek išmušti iš vėžių, tačiau kitą dieną su kitais nusivylusiais keliautojais susikooperavome ir šiek tiek paplušėję radome apartamentus kitoje vietoje.
Vos tik nuvykę mus pasitiko labai malonūs šeimininkai ir supratome, kad dabar jau atvykome ten, kur ir turėjome. Jie pasiūlė mums išsinuomoti motorolerį ir pakeliauti aplink salą. Pamanėme, kad tai puiki idėja ir išvažiavome į artimiausią nuomos punktą.
Kelionė motoroleriu tikras malonumas: manevringa, ne karšta ir nereikia galvoti, kur priparkuoti šią transporto priemonę. Per kelias dienas išraižėme didelę dalį Rodo salos. Vaizdai tikrai nuostabūs ir atrodė, kad jau pradėjo „atpirkti“ tą sunkią kelionės pradžią, tačiau tai buvo dar ne pabaiga.
Priešpaskutinei dienai dar buvome pasilikę aplankyti tolimiausią Rodo salos tašką ir nors sala nėra didelė, tačiau motoroleriu kelionė užtruko gana ilgai. Vos tik išvažiavę iš savo Theologos miestelio užsipylėme pilną baką degalų ir pajudėjome tikslo link.
Su sustojimais, pietumis, gretimais nusukimais lankytinų vietų link, galiausiai, pasiekėme tikslą. Važiuodamas viena akimi sekiau degalų rodyklę, kuri pasiekus galutinį tašką jau rodė ne pilnai pusė bako. Ir nors pakeliui buvo degalinė, tačiau nusprendžiau, kad degalų užsipilsime vėliau.
Praleidus nuostabią popietę, pakeliui namo nusprendėme ir pavakarieniauti. Tiesa, skanu nebuvo, aptarnavimu nebuvome patenkinti, todėl tą kartą arbatpinigių nepalikome.
Kadangi visiškai neskubėjome ir mėgavomės nuostabiu laiku net nepastebėjome, kaip greitai pradėjo temti. Kadangi esame pakankamai taupūs žmonės ir internetas užsienyje pasirodė prabanga, tai trumpam jį įjungėme telefone ir nustatėme namų koordinates, kad paruoštų maršrutą namo.
Vos tik gavome maršrutą – išjungėme internetą ir sekdami navigacija pasileidome namo. Privažiavome pirmąją degalinę – nedirbo. Pasidarė šiek tiek neramu, bet nieko blogo neįtardami pasinėrėme į kelią toliau.
Preliminariai paskaičiavome, kad degalų iki namų turėtų užtekti. Labai apsidžiaugėme, kad buvo nuokalnė ir praktiškai visą kelią galėjome riedėti.
Tačiau džiaugsmą pradėjo temdyti aklina tamsa, vėjas, šaltis ir serpantinai. Taip serpatinai, kurių viename iš posukių pamatėme, kažką neaiškaus žybsinčio.
Primenu, kad važiuojame visiškai vieni, aplinkui nė gyvos dvasios, ką šalia matome – tik tai, ką apšviečia motorolerio lempos šviesa. Vis artėjant prie neaiškaus žybsinčio objekto man pradėjo matytis žmogaus siluetas, kuris nuleistų rankų aukštyje laiko kažką panašaus į žibalinę lempą.
Pradėjau po truputį stabdyti, su žmona pradėjome tartis, ar neverta suktis atgal, tačiau, kol tarėmės tuo pačiu ir artėjome. Nors darėsi labai nejauku, bet stengėmės išlaikyti šaltą protą tikėdamiesi, kad tai tik, koks nors nereikšmingas šviečiantis objektas.
Galiausiai, kol privažiavome dar arčiau pamatėme, kad tai didelis paminklas, kurio viduje degė žvakės. Tą momentą jau norėjosi būti namie. Toliau vedini offline navigacijos, kažkur perimetre pradėjome girdėti žvangančius varpelius.
Pagalvojome, nejaugi vėl kažkas. Kuo toliau važiavome, tuo garsas vis stiprėjo. Kadangi buvo aklina tamsa, absoliučiai nesimatė sklindančio garso kilmės, kol galiausiai pasisukę per petį pastebėjome blizgančias didžiules akis ir švytinčius varpelius ant kalnų ožių kaklo.
Išgąsdino taip, kad vos nenuvirtome nuo motorolerio, gazo rankenėlę pasukau iš visų jėgų! Nors širdis jau daužėsi į kulnus, bet matėme, kad nuvažiuota dar nedaug, todėl įtampa tvyrojo dar kurį laiką iki, kol pastebėjome, kad kelias eina į pabaigą ir privažiavome paplūdimį.
Pasišviesdami motorolerio priekine lempa bandėme įžvelgti, kur yra pravažiavimas, tačiau čia jo nebuvo, nors navigacija rodė kelią tiesiai.
Tada jau buvo nusispjauti, kokie bus interneto tarifai ir įjungę online navigaciją ji parodė, kad važiuoti reikia atgal. Tiesiog norėjosi dingti iš Rodo salos tą pačią sekundę, prisiminiau visą savo gyvenimą, pamilau Lietuvą iš naujo.
Primenu, kad degalų likutis buvo dar mažesnis, o reikėjo važiuoti serpatinais į kalną. Paleidę keiksmažodžių tiradą pasukome gazo rankenėlę iki pat galo ir pasileidome atgalios.
Motoroleris į kalną taip lėtai važiavo, kad atrodė, jog būtų galima ir pėsčiomis tokį patį greitį išvystyti. Privažiavus kalnų ožius ir vėl susidūrus mūsų žvilgsniams atrodė, kad tai truko visą amžinybę.
Degalų rodyklė tiesiog akyse krito nulio link, o daugiau degalinių pakeliui taip ir nesutikome, tad nusprendėme važiuoti ten kur vakarieniavome su pagalbos prašymu.
Beje, vėliau išsiaiškinome, kad ten dauguma degalinių vakare jau užsidaro. Taigi, jau žinodami, ko tikėtis kelyje, lėta eiga šiaip ne taip pasiekėme taverną, kurioje ne itin skaniai pavakarieniavome.
Kadangi buvome nepalikę arbatos, jie ne itin svetingais žvilgsniais pasitiko mus dar kartą. Kaip bebūtų, paaiškinome jiems situaciją ir paklausėme ar yra, kur tame miestelyje pernakvoti ar bent jau veikiančių degalinių, tačiau gavome neigiamą atsakymą su pirštų gestu „sek paskui mane“.
Sėdo tavernos savininkas į savo automobilį ir supratome, kad turime važiuoti paskui. Vos kelios minutės ir privažiavome jo namų garažą. Dar kelias minutes luktelėję, pasitikome šeimininką su kanistru degalų.
Gavome benzino papildymą į savo motorolerio baką. Buvo tikra atgaiva matyti šį vaizdą po to, ką teko patirti. Kupini pačių gražiausių žodžių ir dosnių arbatpinigių jau neišjungėme interneto mobiliajame telefone ir pasileidome namo didžiausiu įmanomu greičiu.
Tai buvo viena netikėčiausių situacijų ir geriausių pamokų, kad skūpas moka 2 kartus. Kartais ir išmaniosios technologijos gali nuvesti netinkama linkme. Tokiose situacijose niekada neišjunkite interneto savo mobiliajame telefone.
Savo pasakojimus apie nutikimus naudojantis technologijomis siųskite adresu konkursai@delfi.lt – laimėtojas bus apdovanotas „pirmi.lt“ dulkių siurbliu-robotu!
