Vieną dieną atėjusi į darbą sutikau bendradarbį, kurio buvau seniai nemačiusi. Prisėdom išgerti arbatos ir, žinoma, pagrindinė tema buvo karas. Jis papasakojo turintis pažįstamų kariuomenėje, ir kad „dabar jau visiems mums didelė grėsmė“.
Kad yra didelis pavojus dėl Kaliningrado srityje esančių rusų kareivių, kad mes apskritai labai arti, kad Putino plane yra ir Lietuva, ir taip toliau... Iš esmės, jis gal ir nepasakė nieko, ko nebūtų kalbėję vieni ar kiti karo ekspertai bei politologai, bet nebuvau pasiruošusi visiems tiems svarstymams. Išgirdusi tokias kalbas net nustėrau. Jis gal kalbėjo labiau apskritai, svarstė, o aš tai priėmiau kaip realią „ryt ant mūsų kris bombos“ grėsmę.
Likusią dieną pravaikščiojau kaip apdujusi. Ėmiau mintyse ruošti planus, kur bėgti ar kokias atsargas kaupti, na, ir visaip kitaip panikuoti.
Vakare, kai grįžau namo, vyras grąžino mane į protą. Sako: „Ar tu nori dabar panikuoti? Ar nemanai, kad jeigu būtų reikalas bėgti ar ruoštis, mus informuotų valdžia? Karas yra labai labai baisus, mes remiam Ukrainą, siunčiame pinigus, skaitome naujienas... Bet turi rasti būdą ir nuo to atsitraukti, kitaip ateinančius metus prasėdėsi rūsyje ruošdamasi konservus.“
Pagalvojau, kad jis teisus. Taigi, ėmiausi priešingų veiksmų nei konservų ruošimas. Nuo tada susikūriau tokius atsipalaidavimo būdus, rutiną, kuri man padeda palaikyti ramybę.
Atsikėlusi ryte pirmiausia pasimeldžiu, nueinu į dušą ir išgeriu kavos. Tik tada, praėjus bent pusvalandžiui ar valandai nuo prabudimo, skaitau naujienas.
Vėliau, kai dirbu, nesiblaškau ir neskaitau jų papildomai. Susikaupiu ties darbu ir kitais reikalais. Vakare pažiūriu žinias arba kokią nors informacinę laidą, iš to sužinau, kas dar nutiko per dieną. O kiekvieną kartą užėjus stipriam nerimui, paverčiu jį į veiksmą: paaukoju Ukrainą remiančiai organizacijai ar padarau kitą darbą. Darau tai, kas nuo manęs priklauso.
Vakare būtinai atsipalaiduoju bent 10 minučių paskaitydama arba pažiūrėdama serialą. Visi šie dalykai padeda sumažinti panikos lygį ir išlaikyti sveiką protą. Nes jei panikuosime – geriau niekam nebus.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano atsipalaidavimo būdas“. Siųskite pasakojimus apie tai, kaip jaučiatės patirdami įtampą ir dėl kokių priežasčių ją patiriate, ką mėgstate veikti įtampai palengvinti ir kokiais geriausiais būdais atsipalaiduojate. Jūsų laiškų lauksime adresu konkursai@delfi.lt, o prizas – nuostabus „viskas įskaičiuota“ savaitgalis dviem.
