Kas rytą ir vakarą lakstydamas tik paskui pamatai, kad pamestinukai drąsėja, gražėja ir su kiekviena sekunde dėkingumas stiprėja. Jie prisiriša prie aplinkos, prie savo globėjo, bet jiems reikia namų. Ne laikinų, o pastovių.
Pasimiršta, bet globėjai irgi žmonės. Žiūrėk du, trys... dar ketvirtas našlaitukas ir savanoriai klumpa, pervargsta, o kas be jų? Dažnai žmonės pagalvoja, kad jei laikinoje globoje, vadinasi, ramu, gyvūnėlis saugus. Na taip, bet jie juk neturi namų, savo namų. Ir gatvėse laukia kiti, o vietų neatsiranda, nes namai ne guminiai.
Smalsaitė ir Bijoklė. Sesytės, drauge su mama išgyvenusios gatvės rūstybę, dabar laikinoje globoje. Mažytės išlydėjo mamą iš namų į tikrus, ne laikinus namus, o pačios kantriai ir visko besimokydamos laukia savo žmogaus. Jos gyvos ir tikros, įneš į Jūsų kasdienybę spalvų, išmes Jus iš „komforto zonos“ su išdaigomis, bet tuo pačiu privers pajudėti ir iš širdies nusijuokti.
Tik nesuklyskite, Bijoklė labai bijo žmogaus, bet bijo artimo žmogaus, turbūt jis ją jau išdavęs ir gal net sudavęs, nes tryptelėjus koja bėga inkšdama į kampą, ten susiriečia ir dreba iš baimės. Bet ji visada gina sesę ir loja, jei „kiemo dičkis“ netyčia užlipa savo meškino letena. Loja ir ant svetimų, saugo „saviškius“.
Smalsaitė labai smalsi ir labai rami. Reikia jai žmogaus, sekioja visada iš paskos, kol sesytė žaidžia su kitais, o paėmus ant rankų, šis „rankinukas“ įsitaisys patogiai ir bus kartu, kad tik su žmogumi... Nukirmintos, nublusintos su skiepais jos pasiruošusios pas tave, šeimininke... Tik neišduokit, tiesiog mylėkit...