Tą akimirką, kai mane palietė žmogus, aš įsimylėjau. Turbūt iš prigimties esu kažkoks neteisingas laukinukas, nes paimtas į rankas, nepajutau pavojaus. Galbūt todėl, kad aš jo tiesiog nematau? „Taip, jis nemato. Turbūt jis liks aklas.“ – pasakė liūdnas gydytojos balsas. Visi trumpam nutilo, bet aš girdėjau, kaip garsiai kažkas plaka tuk-tuk žmogaus viduje prie kurio glaudžiausi. O tada skambučiai, pasitarimai, nerimas, sako: „Jis tikriausiai bus aklas? Ką daryti? Sveikų, gražių niekam nereikia, o čia toks... Niekas neims! Ne, gydytoja nemigdo, sako nekyla ranka. Jis ištisai murkia, glaustosi. Kur jį dėti?“
Mane pavadino Koriuku. Šiandien atkeliavau į „Naminukų“ globą. Man tyliai pasakė į ausį: „Sveikas atvykęs, į akliukų kompaniją. Nebijok, tu gyvensi, tau viskas bus gerai.“ Ir aš nebijau! Man pažadėjo, kad dabar mane stipriai gydys ir kad man labai svarbus Jūsų palaikymas. Ir aš murkiu, labai garsiai ir daug, kai tik kas nors prisiliečia, nes jau supratau, kad jeigu murkiu, visi supranta – esu įsimylėjęs žmogų. Ir gyvenimą.
Man sakė, kad turiu susirasti draugų, kurie man padės sveikti. Nežinau, kaip jų ieškoti, bet kreipiuosi: brangūs Draugai, jeigu galite prisidėti prie mano gydymo išlaidų, paaukoti galite į „Naminukų“ sąsk., mokėjimo paskirtyje nurodant „Koriuk, pasveik!“.
Apie mano sveikatos būklę, galite paklausti „Naminukų“ 8 648 30077 (Vilnius).