- Prieš kelias savaites netekau pačio brangiausio turto - mano mylimos ir dievinamos šeimininkės. Dar dabar jaučiu jos ranką ant savo kailiuko, dar vis girdžiu tą švelnų balsą. Kad tik žinotum, kaip ji mane mylėjo! Rado dar visai mažytę, nemokančią savarankiškai valgyti, nušalusia ausimi. Išmaitino, išglobojo, kasmet skiepijo, sučipavo. Visą laiką leisdavom kartu. Žiemą - mieste, prie televizorius, abi kepdavom kibinus, o vasarą - į sodą, sodinti, ravėti, medžioti. Man sunku prisiminti tai, ko niekad nebus... tai, ko niekad neužmiršiu. Verkiau dieną naktį... Kaip man buvo skaudu!
- Neverk, Kysa. Suprantu tave. Mane šeimininkai paliko dar prieš Naujuosius metus, kai visi ruošėsi didžiulėms, linksmoms šventėms. O aš žinojau - baigiasi mano gyvenimas, baigiasi mano laimė. Turėjau nuostabius šeimininkus, kurie mane mylėjo kaip vaiką - kasmet skiepijo, sterilizavo, lepino, girdavo, glausdavo... „Užsienis“ - tai mano didžiausias priešas. Dar kol kas nežinau, kas jis ir kur gyvena, bet jei pamatyčiau, uch, parodyčiau jam!!! „Užsienis“ atėmė iš manęs šeimą ir namus. Liko tik boksas, kuriame važiavau... Žinojau, kad paliks, verkiau ir maldavau paimti kartu. Bet niekas manęs neišgirdo... O kas tau toliau nutiko, Kysa?
- Mane sterilizavo. Dabartiniai globėjai skuba mane atiduoti, nes turi savo du augintinius ir du mažus vaikus... Man čia vietos nėra. Pradėjo sklisti kalbos, kad keliausiu į prieglaudą „Lesė“, kačių kambarį. Tik reikia kažkokius testus atlikti. Orinta (ta, kuri prie vairo) žadėjo, kad man ten bus labai gerai, niekas manęs neskriaus, susirasiu gerų draugų, būsiu maitinama skaniu maistu ir labai greitai manęs ateis pasiimti nauja šeima. Bet subliūško ir šis planas. Orinta krimtosi, kad testas rodo ne tai, ko norėtųsi, kad į kačių kambarį aš nekeliausiu. „Dvi juostelės“, t.y. imunodeficito viruso testas teigiamas. Aš negaliu turėti draugų, nes galiu užkrėsti kitus... Ar gi gali būti blogiau?
- Gali. Po to, kai šeimininkus pasiėmė „užsienis“, keliavau iš vieno buto į kitą, nepažinojau žmonių, vaikų ir kitų gyvūnų, buvo siaubingai baisu... Keitėsi mano globėjai, visur aš nepritapau, neįtikau. Po didžiulių mėtymų iš namų į namus vieną tragiškai šaltą vakarą atsiradau gatvėje. Buvo 30 laipsnių šalčio. Nežinau, kaip, bet iškritau iš 5 aukšto. Lėkiau, kur akys matė. Pasiruošiau numirti. Tegul. Nereikia man nieko. Neturiu šeimininkų - na ir gerai! Bandžiau užšalti tokioj vienoj duobėj. Jau akys ne ką tematė, bet pajutau šiltas rankas ir rūpestingus balsus. Supratau, kad man nori gero.
Buvau nušalusi, sužlugdyta ir niekam nereikalinga. Tik Orinta ir Daiva (labai gera teta, kuriai taip pat rūpiu) to nežinojo. Jos ieškojo mano tikrųjų šeimininkų, klijavo skelbimus... O aš tuo metu voliojausi pataluose pas globėją Ernestą (tai buvo mano geriausias laikas!) ir tikėjausi likti čia visam... Bet atsirado paskutiniai mane globoję žmonės... Orinta sutarė, kad bet kuriuo paros metu jie gali paskambinti ir mane grąžinti Orintai, kad ji pati atvažiuos ir paims mane, kas benutiktų. Ir nutiko. Pastarieji globėjai manęs negali laikyti, nes esu per daug savarankiška, nemėgstu būti niurkoma ir dar dėl daugelio kitų priežasčių... Globėja Ernesta negali padėti. Taigi, vėl aš bokse, važiuoju pas globėją Agnę, kuri manęs neskriaus. Tik dabar pati jaučiu, kad negebu sustabdyti ašarų ir širdį vėl skauda dėl mane palikusių šeimininkų.
- Mili, drauge mano, neverk. Pažįstu tą klaikų jausmą, kai lieki viena visam pasauly... Po tyrimų manęs tuo labiau nebenori laikyti šeimininkės giminaičiai, nes baiminasi, jog užkrėsiu jų katinuką. O mes dar tik pratinamės vienas prie kito, tad aš jam nagą įkišu, ir jis atgal duoda... Dar ir šunelį pamokau.
- O mano globa pas Agnę negali tęstis ilgai, jau dabar turėčiau keliauti kitur... Tik va nėra kur. Agnės katinai manęs nepripažįsta, nenori su manimi draugauti. O aš liūdžiu, negaliu gyventi narve, baisiai stresuoju ir vėl noriu atsidurti toje duobėje...
- Nekalbėk taip, esi reikalinga, tik dar nesutikai to žmogaus, kuris tave įvertins, pamils ir supras. Va, man pasauly nėra vietos - nepagydoma liga. Kaip gi rasti gyvūnų mylėtoją, kuris neturi savo gyvūnų? Kaip gi rasti tą, kuris mane priims ir mylės?
- Neverk, bičiule Kysa. Esi labai graži, švelni, miniatiūrinė, nuolat murkianti katytė. Tave turi pastebėti!
- Tu taip pat labai graži - tikra carienė - didžiulė, milžiniška sunkiasvoriukė. O kailis kos ilgas ir gražus! Neliksi nepastebėta!
- Mes kaip dvi priešingybės su vienodais liūdnais likimais...
- Tikra tiesa... Lik sveika, Mili. Linkiu tau namų ir laimės, pamiršk pagaliau tuos, kurie tave paliko. Tegul tau šypsosi laimė ir džiaugsmas!
- Sudie, Kysa. Tegul tavo liga netampa kliūtimi surasti sau artimą sielą, mylintį žmogų, viltį ir meilę. Neliūdėk ir tikėk!
Abiems šioms katytėms turime kuo skubiau surasti laikinus globėjus arba šeimininkus. Laiko, deja, nėra. Kysos niekas nenori ir negali laikyti dėl jos ligos. Šiai rainai katuliukei ieškome globėjų arba šeimininkų, kurie namuose neturi kačių arba jau turi ligoniuką, sergantį imunodeficitovirusu (ši liga pavojinga tik katėms!).
Mili šiuo metu patalpinta į narvą, ko niekad nebuvo. Ji tragiškai stresuoja, nenori valgyti, verkia, urzgia narve, o išleista yra skriaudžiama kitų kačių, nesugeba apsiginti.
Abiems katytėms po 5 m. Abi skiepytos ir sterilizuotos.
Labai laukiame pagalbos. Nėra laiko laukti.. Kysa gali atsidurti lauke arba „Grindoje“, o Mili apsirgs dėl streso.
Skambinkite, prisidėkite prie šių nelaimingų gyvūnėlių gelbėjimo: 861558898; 868973782, info@rainiukas.lt.
Ačiū.
