Visai šalia gatvės, prie vieno tokių namų pamatėme juos: sergančius, apleistus, badaujančius ir kažkodėl niekieno nematomus. Čia jie ne gyventojai, čia jie nereikalingi, čia jie - niekas. Maži kačiukai, kuriuos žolyne pamatėme besiburiuojančių musių dėka, o jos nenuilstamai krovė savo lervas ant jų miniatiūrinių iškankintų kūnelių.
Pūliuojančios akys, besvoriai „kaulų rinkinukai“ - jie nebeturėjo jokios vilties, tik tyliai susiglaudę laukė savo galo (klausydamiesi pianino). Ir tik musės, musės, musės... Praskleidus bet kurią kailiuko vietą buvo matyti sudėtos jų lervos ir džiūgaujančios blusos. Dar dienelė, gal dvi, ir kačiukų nebeliktų. Jie tiesiog būtų suvalgyti gyvi, ir, kaip paradoksalu, mažesnių už save (nes didesni už juos, kurie galėtų apginti ir išgelbėti, jų nenorėjo matyti).
Bėda, siaubas ir panika buvo pirmieji užplūdę jausmai juos pamačius, kol galiausiai galvoje liko tik vienas gyvas sakinys - „reikia kažką daryti: kažkaip, kažkur, kaip nors!“. Mus išgelbėjo viena vet. Klinika, sutikusi šiuos du vargo kamuoliukus priimti į stacionarą ir skirti jiems reikiamą dėmesį, kad bent pabandytų išgelbėti jų gęstančias gyvybes.
Mieli gyvūnų mylėtojai, nelikite abejingi, mums be galo reikia jūsų pagalbos! Be mūsų (o dabar ir be jūsų) jų niekas lig tol nenorėjo matyti, padėkime jiems išbristi, pasveikti ir sustiprėti. Žinome, kad žengėme rizikingą žingsnį talpindami juos į stacionarą, nežinodami, ar jam ir gydymui pavyks surinkti reikiamą sumą, bet išeitis buvo tik tokia (arba jokios). Todėl prašome tų, kuriems rūpi, kuriuos jaudina ši istorija prisidėti prie šių mažų kovotojų gydymo ir stacionaro. Tegul jie pajaučia, kad mes galime juos matyti, leiskime jiems pirmą kartą gyvenime pajusti tikrą rūpestį.
Galėdami pagelbėti ir paremti, o galbūt ir patys ateityje suteikti jiems prieglobstį, skambinkite „Naminukams“ tel. 8 648 30077 (Vilnius)!