Nemoku skaičiuoti dienų ar savaičių - pasitikiu savanoriais. Jie sako, kad aš čia jau keli metai. Nežinau ar tai daug, ar mažai, bet jaučiu, kad tai jau pusė mano gyvenimo.

Kas rytą, vos atsibudęs, kai dar tamsu, nebegaliu užmigti, nes laukiu... Kai prašvis ir dar praeis kažkiek laiko, ateis savanoriai. Taip stipriai laukiu, kad laikas slenka labai lėtai, bet laukiu, nemiegu, nes bijau pramiegoti. O jau kai išgirstu tolimus žingsnius net širdis sustoja: girdžiu kaip raktas sukasi spynoje ir vėl širdis sustoja, bijau kvėpuoti, bandau įsitikinti ar nepasigirdo... Nepasigirdo- Jie ateina. Aš čia! Aš taip laukiau. Aš čia!

Nesu pirmas eilėje, bet šoku iš džiaugsmo, kad savanoriai atėjo. Šiek tiek pavydžiu, kad pirmą išsiveda kitą šunį, bet vis tiek džiaugiuosi be galo. Pagaliau ateina ir mano eilė...
Išeiname į lauką, įkvepiu gryno oro... ir net galva apsvaigsta: tiek nuostabių kvapų, tokia nuostabi saulė, dangus, pieva prie prieglaudos. Jaučiu švelnias rankas, o ramus, tylus balsas kalba man kažką... Nesuprantu ką, bet jaučiu, kad kažką gero, kažką, ką labai norėčiau suprasti...

Labai norėčiau taip praleisti valandą, ar net dvi, bet žinau, kad aš ne vienas toks, ir visi mes svajojame apie tą patį, tad atgal į prieglaudą einu nesispyriodamas. Grįžtu ir laukiu vakaro. Nelabai yra ką veikti, tad mąstau...

Prieglaudoje vis atsiranda naujų globotinių: mažų, jaunų, didelių šuniukų. Ateina žmonės, ieškantys sau gero ir ištikimo draugo. Kai jie ateina, aš šokinėju iš džiaugsmo, rodau save iš visų pusių, bet... Kažkodėl jie praeina pro šalį ir eina prie kitų... Anksčiau negalėjau suprasti kodėl taip yra. Mano kailiukas gražus, turiu gražius dantukus, akutes, ausytes, esu labai draugiškas ir pritvinkęs begalinės meilės, netgi beveik neloju, tad kodėl jie praeina pro šalį?

Deja, bet dabar žinau, kad visi nori tik visiškai sveikų draugų, o mano viena letenėlė sveikintis prašosi. Ji buvo sužeista, nors ir seniai sugijo. Tai - mano šešėlis iš ankstesnio gyvenimo etapo, kurio nenoriu prisiminti...

Bet argi tai yda? Ar tai sumažina mano gebėjimą mylėti ar mokėjimą draugauti? Jei tik leistumėte man parodyti, kaip nuostabiai aš vaikštau, lakstau ir šokinėju... Jei tik leistumėte pajusti rankos šilumą, jei tik pažvelgtumėte į mano akis... Aš taip noriu mylėti! Mylėti savo žmogų, dėl kurio nedvejodamas mirčiau! Bet ar turėsiu šansą prisiglausti ir pajusti savo žmogaus širdies plakimą šalia? Bijau, kad ne . Man taip baisu, kad taip ir nepatirsiu gyvenimo pilnatvės, kad netapsiu tikru šunimi, gyvenančiu dėl savo mylimo šeimininko.

Tikiu, kad pasaulyje yra žmogus, kurio širdis didesnė nei akys, kuris nesmerks manęs dėl to, kad šlubuoju. Ir aš tvirtai tikiu, kad jei tik jis perskaitys mano laišką, jis iškart supras, kad aš jo šuo ir atskubės manęs paimti.

Aš laukiu tavęs dieną ir naktį, laukiu tos minutės, kai galėsiu užuosti tavo kvapą ir tą pačią akimirką suprasiu, kad tai diena, kurios laukiau visą savo gyvenimą...

Jeigu galite išpildyti Lorio svajonę turėti namus, skambinkite tel. 8-605-33452 (Vesta) arba rašykite el. paštu info@lese.lt, Vilnius.