Sutapimas ar ne, bet tuo pat metu, skirtingose prieglaudose atsidūrė net keletas labai panašių šuniukų iš tų pačių vietų, todėl spėjama, kad kažkas tiesiog į gatvės gyvenimą paleido visą mažylių vadą.
Bet Dogis nesislėpė, nors ir mažiukas, jis suprato, kad pats turi pakovoti už savo gyvenimą! Nors mažą širdelę draskė nusivylimas, o naujos baimės ir nežinia puolė iš visų pusių, vieną dalyką Dogis suprato: kad sėdint niekas nesikeičia, o jei lakstai akis išdegęs, kažko ieškai ir dairaisi yra mažas šansas, kad kažką surasi.
Ir Dogis buvo pastebėtas. Ir negalvokite, kad šis vardas atspindi jo didingą stotą - ne, ne. Gal tik dogiškas ausytes. Ir Dogis niekada nebus kaip dogas, gal tik kaip dogo koja. Jis beprotiškai draugiškas, galima sakyti - net katiniškas, mėgsta prisiglausti, atsigulti šalia žmogaus ir mėgautis kiekvienu jo dėmesio lašeliu. O lauke Dogis tampa tikru žaibu - laksto kaip patrakęs, kviečia žaisti visą pasaulį. O namuose irgi ne veltėdžiauja, jaučia pareigą pranešti apie kiekvieną išgirstą krepštelėjimą.
Šiuo metu Dogis turi laikiną globėją, deja, pas ją pasilikti jis negalės, jam tai - tik saugi stotelė, išgelbėjusi nuo gatvės gyvenimo, bet kaip ir žmonės stotelėje, taip ir Dogis - jis laukia...Teisingo autobuso į tikrus namus. Koks bus jo numeris? Koks bus jo veidas? Kokios bus rankos, kurios jį meiliai glostys ir po dešimt metų? Kokie žngsniai, kurių garsą atmintinai žinos tarp milijono kitų? Kokios akys, kurias matys net užsimerkęs...?
Koks bus jo vardas?