Gyvūnų globos organizacijai būtina piniginė parama: kaskart reikia sau priminti, kodėl tai darome

Kaskart, kai atidarau paskutinį maisto maišelį apima baimė, kad tuoj turėsiu prašyti ir maldauti gailestingų žmonių pagalbos. Kaskart, kai pradeda matytis dugnas paskutinio maisto maišelio, apima visiškas beviltiškumas.

Prisijungi prie banko sąskaitos, o ten kasdien matai tik nulį. Tas jausmas, kuris apninka, kai tenka rašyti pagalbos prašymą, nuolat verčia jautis nepilnavertiškai, tarsi būtum kaltas.

Bet dėl ko? Kad juos anądien išgelbėjau iš lietaus, kad kartu su jais nemiegojau, valiau nosis ir ašarotas akis? Kad juos, apimtus baimės, nepasitikėjimo – išmylavau, prijaukinau, padariau laimingais ir spindinčiais kailiukais? Kaskart kamuoja jausmas, kam aš tai darau, kam man viso to reikia? Bet vėl ir vėl priglaudi ir slaugai eilinį išmestą gyvūnėlį. Ir vėl žemai nuleista galva prašau paramos maistui.

Prašau nepalikite mūsų vienų, prisidėkite prie katinukų išlaikymo.

Mus galima rasti VšĮ „Šlapia nosytė“ feisbuko paskyroje arba rašykite [e-mail]