Gal ji ten pateko būdama mažylė, gal paaugliukė. Galbūt jau suaugusi. O gal ten gimė. Kadangi „kolekcininkė“ leido savo eksponatams gyventi pagal gamtos dėsnius, jie poravosi, dauginosi, gimė, sirgo, tyliai iškeliaudavo į geresnį pasaulį dėl ligų ar kitų priežasčių, taip be „kolekcininkės“ valios ir pastangų vis keisdami „eksponatų“ skaičių.
Abejotina, ar katinėlių sveikata buvo rūpinamasi, ar jie buvo gydomi susirgę. Todėl belieka pasidžiaugti, kad tokioje išgyvenimo mokykloje laiką leidusi Lizi sugebėjo neapsikrėsti jokiais pavojingais kačių virusais.
Apie tai, kad katytė yra sirgusi, teliudija balzgani taškeliai jos akyčių ragenoje. Kita vertus, tai, kad Lizi sugebėjo pasveikti tikriausiai nei negydyta, liudija apie jos puikią, sveikatą. Juk ši liga, paženklinusi katytės akeles, jei nesigriebiama skubaus ir nelengvo gydymo, neretam katinėliui reiškia mirties nuosprendį. Na, o taškeliai... Jie visai dera prie bendro Lizi įvaizdžio, nei kiek jo negadindami.
Lizi yra meili, ori ir nuolanki. Be to, labai gracinga, minkšto ir švelnaus kailiuko savininkė. Katytė yra tokia smulkutė, jog visai nesunkiai gali būti palaikyta paaugliuke. Grakštus kūnelis, smulkios letenėlės, plastiški judesiai. Tikra prieglaudos balerina. Kai žiūri į ją, pirmoji į galvą šaunanti mintis – mergaičiukė. Įspūdį dar labiau sustiprina „papūsti“ skruostukai ir valiūkiškas žvilgsnis. Mergaičiukė su velniukais akyse. Tik tie velniukai kažkodėl yra balti.
Katytė nedemonstruoja tiesmuko džiaugsmo, kai į kambarėlį, kuriame gyvena su būreliu kitų katinėlių, įžengia žmogus. Bet jos neįmanoma nepastebėti. Ypač, jei žmogus ateina ne tuščiomis, o nešinas kvapnių konservų skardine. Lizi tikrai gebės parodyti, jog neabejotinai vaišės skirtos jai. O pavaišinta ries nugarėlę ir žiūrės prisimerkusi, lyg sakytų „Puiku! Draugaukim!”.
Kadangi posakis „į širdį – per skrandį“ paprastai taikomas vyriškosios lyties atstovams, Lizi silpnybę pavadinkime taip – „mažos dovanėlės stiprina draugystę“. Katytė galėtų tapti puikia kompanione ramiems žmonėms, nes pati nėra linkusi siautėti. Ji nepridarytų katiniškų išdaigų namuose, todėl užuolaidos, gėlių vazonai ir pačios gėlės, manome, tikrai liktų sveikos.
Grakščioji Lizi turi būrelį savo žavesio gerbėjų. Tik to vienintelio, kuris norėtų ir galėtų vis sustiprinti draugystę gardžiomis dovanėlėmis, apgaubtų katytę tokiu dėmesiu ir rūpesčiu, kokį gyvūnėliui gali suteikti tik jo tikrasis šeimininkas, vis nėra.
Tad jei Jūs perskaitėte šias eilutes ir norėtumėte artimiau susipažinti su Lizi, skambinkite tel. nr. 8 605 33452, rašykite el.paštu info@lese.lt, aplankykite ją prieglaudoje (adresu Klinikų g. 1, Buivydiškės, 14010 Vilniaus raj.).
Kas žino, gal kartą išvydę baltuosius velniukus katytės akyse, panorėsite juos matyti ilgus metus.