„Gyvybė ir gyvenimas, žvarbi spalio pradžia. Artėjo mano gimtadienis, tad šventinio valgiaraščio sudarymas, stilizuotos šventinės nuotaikos tematikos parinkimas buvo svarbūs pasiruošimo darbai. Bet šiais metais dar kažko trūko iki pilnatvės ir džiaugsmo pojūčio… Supratau, kad gi prasmės mažoka…
Ne šventumo, pagarbos, dėkingumo ne tik šeimai, artimiesiems už rūpestį, meilę, kalbu apie globalesnį jausmą. Gyvybė – tokia brangi dovana. Neįkainojama. Ir už ją gali atsidėkoti, taip pat gyvybe. Išgelbėdama. Taip elementaru ir prasminga! Taigi, manęs kaip tik laukė du vienetukai su uodegytėm ir ūsiukais – broliukas ir sesutė Naujininkų mikrorajone. Kukliai, dėžutėje, virš kurios lenta, įstrižai paremta į medį (kad nelytų „ant galvos“).
Du mažyliai katinukai ir išsigandusi jų mama. Žmonės kalba, kad tai vietinė, gretimo namo katytė, ją tiesiog išmetė šeimininkai, kai ši mažylius atsivedė. Pažvelgiau į devynaukštį: daug butų, žmonių, o kiemo pakraštyje, visiems matomoje vietoje – trys vargdieniai. Du mažamečiai su mama iš laiptinės kaip tik išbėgo į kiemą, šiltai apsirengę, su kepurėm, nes drėgnas ir žvarbus vėjas pūtė, ir bėga vaikai tiesiai prie dėžutės pažaisti su kačiukais. Tik kad tie kačiukai jau bemerdėjantys, nereaguojantys į aplinką. Bet nieko, mama leidžia pažaisti...
Atsipeikėjusi nuo reginio, kuo greičiausiai supakavau mažylius į krepšį ir nuskubėjom į veterinarinę kliniką. Nė cypt... Mažučiai kailiniai kamuoliukai tiesiog gulėjo krepšyje ir laukė, ką likimas pasiūlys. Sušalę, peršalę, sergantys. Gydymas truko ne vieną mėnesį. Bet su kiekviena diena uodegytes jie tiesė vis aukščiau, maistukas vis gardesnis, o žaidimai truko vis ilgiau.
Apgaubti rūpesčio ir šilumos mažyliai stiprėjo kiekvieną dieną. Net nepastebėjom, kaip jie pradėjo rūpintis mumis, o ne mes jais. Juokauju, žinoma! Bet kaip kitaip pavadinsi kasrytinį pažadinimą murkimu ir švelniais pasiglostymais? O kur kruopšti prausimo procedūra? Prausia mus kas dieną! Tiek meilės ir dėkingumo jų akutėse ir murkime. Šiandien mažyliams maždaug septyni mėnesiai. Sesutė balta it sniegas, nosytė, letenėlės, ausytės šviesiai rožinės. Ji šiek tiek lieknesnė ir trapesnė nei broliukas, bet taip ir priklauso mergaitėms. Tik mažytės viena akytė taip ir nepagijo. Kiek vizitų pas gydytojus, kiek vaistų lašinta, deja... Akytę su opa greičiausiai teks šalinti, na, laikas parodys. Tačiau su kita ryškiai geltona ir žvitria akute Sesutė neatsilieka nei greičio lenktynėse, nei kamuoliuko ridenimo varžybose. Uoslė šiuo atveju kompensuoja viską.
Su rožine nosyte šniukštinėja kaip triušiukas. O broliukas tikras kovotojas! Visą „komplektaciją“ pavyko išgelbėti – akytės sveikos ir labai gražios! Veterinarijos gydytojai kas kartą vis negalėdavo atsistebėti, koks jis meilus, vis kiša galvytę po delnu murkdamas, taip išreikšdamas norą būti glostomu. Jiems reikia meilės. O dar daugiau meilės jie nori atiduoti! Tik meilės dėka jie liko gyvi ir tik meilės išsiilgusias širdis ir namus tokie kačiukai užpildys tinkamiausiai.
Taigi, savąją misiją mes su vyru ir mūsiške kate įvykdėm ir norim šią dovaną perleisti tiems, kam lemta juos auginti. Katinėliams mūsų katė parodė, kaip reikia naudotis dėžute gamtiniams reikalams, kur galąstis nagučius, kur galima lipti, o kur ne. Visi nudirbom atsakingus darbus ir su pasididžiavimu skelbiam tikrųjų namų ir šeimininkų paieškos pradžią!
Galėdami vienam iš katinėlių (o gal netgi abiems) padovanoti namus, skambinkite jų globėjai Giedrei tel.nr. 8 656 69187 (Vilnius)!“