Dužusio gyvenimo atspindys katytės Arsos akyse

Tas jausmas lyg patektum į sudužusį laivą, o jame dar tūno viena išgyvenusi, tik pati nesusipratus, ar gyva, ar jau viskas... Ir supranti, kad prieš tavo akis – subyrėjusio pasaulio liekanos tarp purvo, plastiko maišelių ir visko, ką kažkas pabandė kurti jai iš naujo, paklojęs šieno ir padėjęs maisto, kad nors kiek imituotų tai, kas pažįstama – namus.

Tik ne namie. O šalia, tarp šiukšlių, priminimas, vienintelis jai likęs daiktas, – mažas antkakliukas nuo blusų. Jis – kaip įrodymas: katyte, tu kažkam rūpėjai, bet... Kažkas nutiko.

Pavadinome ją Arsa. Gerklėje – vis dar gumulas, galvojant apie ją, kokia ji buvo, kokia galėtų būti ir kas bus toliau. Panašu, kad gatvėje ji atsidūrė dar prieš didžiuosius šalčius, nes per trumpą laiką taip nesunykstama. Arsa – praktiškai besvorė, purvina, kaulėta ir išsekusi. Katytė, kuri buvo įpratusi, kad ja kažkas rūpintųsi. Panašu, kad atsidūrusi naujame pasaulyje, gatvėje, ji visiškai nesuprato, kaip gyventi toliau, todėl radusi kampelį po balkonu, nebejudėjo iš vietos, tiesiog laukė kažko, kas pažadins iš šito baisaus sapno.

Arsa – jau „Naminukų“ prieglobstyje. Taip, noriu pasakyti garsiai, kad suspėjome, bet bijau. Dabar jai labai reikia visų mūsų palaikymo, ir, žinoma, laiko. Mes tiek kartų įrodėme, kad kartu mokame ne tik užlopyti skyles, bet ir prikelti iš naujo.

Draugai, labai prašome Jūsų, jei tik galite prisidėti prie laukiančių veterinarinių išlaidų ir Arsos atstatymo, nelikite abejingi, tegu tai bus mūsų visų pasiekimas. Jei galite prisidėti nors po truputį, paaukoti galite į „Naminukų“ sąsk. mokėjimo paskirtyje nurodant „Arsa, gyvenk!“.

Iš anksto dėkojame, o norėdami pasidomėti Arsos sveikata, galite skambinti „Naminukams“ tel. [phone] (Vilnius).