Ditos praeitis „Lesės“ savanorius privertė dar kartą nusistebėti žmonių žiaurumu. Liepos mėnesį viena šeima begrybaudama giliai miške rado kalytę su vos prasimerkusiais šunyčiais. Kažkas nepasivargino taip toli nuo žmonių gyvenamų vietų išmesti gyvūnus, kad jiems tikrai nepavyktų išsigelbėti. Visiškas atsitiktinumas, kad juos aptiko geri žmonės, kurie negalėjo palikti nelaimėlių likimo valiai – pasirūpino, kad jie atsidurtų „Lesės“ prieglaudoje.
Viena iš mažųjų šunyčių – Dita. Dabar jau beveik metinukė, grakšti, elegantiška ir guvi.
Apie kalytės charakterį būtų galima kalbėti labai daug, nes ji yra ypatingas šuo. Su nepažįstamaisiais ji drovoka, bet kai pripranta prie žmogaus, tampa tiesiog meilumo įsikūnijimu. Kadangi Dita dar labai jauna, suprantama, kad yra be galo žaisminga ir reikalaujanti daug dėmesio, tad su ja tikrai niekuomet nebūtų nuobodu.
Vien pažvelgus į mūsų mažosios vilkiukės akis, gali įskaityti: „Nors su manimi kažkas pasielgė tikrai negailestingai, aš esu pasiruošusi mylėti ir saugoti. Būk geras, padaryk mane laimingiausiu šuniuku pasaulyje, o atsilygindama aš tavo gyvenimą paversiu daug prasmingesniu ir šiltesniu“.