Yra puikus pasakymas „namai pragarai, be namų – negerai“, – manau, tą patį būtų galimą pritaikyti virtuvei, nes ji yra meilės, bendravimo, pykčių ir baisų nelaimių vieta.
Man kartais žmona pasako: „Gali ir pats pietūs pasigaminti.“
Aš visada maloniai atsakau: „Per metus 10 mėnesių kabinoje ne tik pats gaminu, bet ir dar indus išsiplaunu, tai bent trumpų grįžimų metų norėčiau pasijusti kaip aukščiausios klasės restorane.“
„O aš visus 12 mėnesių apie puodus sukuosi“, – atsako ji. Po tokio trumpo apsižodžiavimo visada važiuojame į kokią šaunią kavinę.
Kavinės kavinėmis, malonu, kai viskas paduota, bet man nuo vaikystės nebuvo svetima pasisukioti virtuvėje ir pasigaminti ką nors išskirtinio. Kai buvau mažas, dažnai likdavau namuose vienas. Tėvai išeidavo į darbą, brolis – į mokyklą, o aš karaliaudavau namuose.
Nepasakosiu, kokių aibių esu prikrėtęs, nes viskam surašyti reikėtų storos knygos, bet iki šių dienų pamenu, kaip kepiau sau draugą ir kaip tėvukas vos nesusprogdino mielo Klaipėdos senamiesčio.
Mano asmeninis pagrandukas
Mano vaikystės bute iš visų dabartinių komunalinių stebuklų tebuvo šaltas vanduo ir tualetas. Jei reikėdavo išvirti ką rimčiau, kuravome krosnį, o kasdienėms smulkmenoms naudojome „kirogazą“ – žibalinę viryklę.
Ant tokių didžioji dalis tarybinės tautos virė makaronus ir vykdė penkmečio planus. Agregatas buvo labai paprastos konstrukcijos: bakelis, į kurį įpildavome žibalo, ilgas vamzdelis ir degiklis. Atsuki kranelį ir padegi. Tiesa, jis kartais rūkdavo kaip garvežys, bet nedidelį puodą užkaitindavo gan greitai.
Visi tikriausiai žinote animacinį filmuką apie pagranduką. Pažiūrėjau tą filmuką ir nusprendžiau išsikepti savo pagranduką. Buvau matęs, kaip mama minko tešlą. Nieko sudėtingo: miltų, vandens, minkyk ir visai nesvarbu, kad visa virtuvė – pilna miltų, o minkytojas baltas nuo galvos iki kojų.
Padariau gražų pagranduką, iš sagučių įdėjau akis ir net nosį prilipdžiau. Krosnies užkurti nemokėjau, bet žibalinė viryklė buvo man gerai pažįstamas daiktas. Ugnis dega, keptuvė ant ugnies, o joje net pasišokinėdamas čirška mano pagrandukas.
Greitai prasidėjo nekontroliuojami procesai. Viryklė pradėjo keistai ir stipriai degti, pagrandukas svilti, o dūmai veržtis lauk per orlaidę. Nepasimečiau ir kaip tikras ugniagesys šliūkštelėjau puodą vandens.
Šnypštimas, garai, dūmai ir stiprus beldimas į duris. Tikriausiai kepamo pagranduko kvapas ir dūmai pasiekė kaimynų nosis. Pagranduką užmečiau už spintelės, keptuvę – į kriauklę ir atvėriau duris.
Kaimynas, lyg pats trobą padegęs, puolė prie rūkstančio „kirogazo“.
„Ką tu čia, neklaužada, darai – namus sudeginsi!“ – šaukė piktai.
Blynų norėjau išsikepti – atsakiau rodydamas į miltais nubarstytą stalą, keptuvę kriauklėje, bet apie pagranduką neužsiminiau. Kaimynas išbarė, davė niuksą ir pasiėmęs viryklę išėjo.
Netrukus parėjo brolis. Už betvarkę virtuvėje užmetė per sprandą, davė kamuolį ir išvarė į kiemą. Parėjusi mamytė galvą linguodama tvarkė virtuvę, stebėjosi, kur dingo pusė pakelio miltų, labai gailėjo sudegintos keptuvės, bet nesibarė.
Tėvelis, vakare išklausęs pagražinto kaimyno pasakojimo ir pamatęs suniokotą „kirogazą“, įkrėtė beržinės košės, bet aš vis viena nepasakiau, kur slepiasi mano pagrandukas.
Kitą dieną tėveliai ėmėsi tvarkyti virtuvę, atitraukė spintelę ir, aišku, atrado mano draugą.
„Tai gerai, kad tik tiek, gerai, kad dėl to tešlos gabalo namų nesudegino“, – barėsi tėvelis ir, sutvarkęs virtuvę, su kaimynu kažkur išėjo.
Grubliauskai senamiestį sprogdina
Parėjo vakare labai linksmas ir parnešė stebuklingą viryklę. Manau, vyresnės kartos piliečiai pamena turistines dujines virykles. Ploni ilgi balionėliai ir vienos skylės viryklė. Mamytė tuoj uždėjo virti bulves.
Nepamenu tiksliai, bet man rodos, kol išvirė vakarienė, vienas balionėlis jau buvo tuščias. Mačiau, kaip tėvelis juos pakeičia. Viskas labai paprasta: atsukai, prisukai, „šlangelę“ įkišai, degtuką čirkšt ir virk. Nei dūmų, nei žibalo smarvės – stebuklas.
Tėvelis buvo autobusų vairuotojų brigadininkas ir dar kažkoks nedidelis viršininku. Sudarinėdavo grafikus ir dažnai sėdėdavo įsikniaubęs į savo popierius. Tą dieną jis labai rimtai kažką rašinėjo. Nusprendžiau būti geras ir pašildyti tėveliui sriubos.
Nespėjus pašilti, pasibaigė dujos balionėlyje. Buvau labai išradingas įvairioms „zbitkoms“, imlus techniniams dalykams, o balionėlio pakeitimas – zuikio dainos. Atsukau, prisukau, įkišau ir uždegiau.
Kažką padariau ne iki galo, nes plykstelėjus ugnis, apėmė viryklę ir balionėlį.
„Degam!“ – surikau ir nėriau po stalu.
Tėvelis puldamas nuvertė, stalą, kėdę, čiupo degančią viryklę ir su visu puodu švystelėjo per atvirą virtuvės langą. Tais laikais mūsų kiemuose visada buvo pilna žaidžiančių vaikų, vaikštančių suaugusių ir staiga į vidurį gatvės su baisiausiu triukšmu atlėkė puodas su sriuba, liepsnojanti viryklė ir balionėlis.
„Gelbėkitės, Grubliauskai senamiestį sprogdina!“ – kažkas riktelėjo ir visi apimti panikos išsilakstė. Aišku, mažas balionėlis ir viryklė negalėjo nei susprogdinti, nei padegti senamiesčio, bet puodas tikrai galėjo kažkam praskelti makaulę.
Mamytė labai galėjo sulankstyto puodo, na, o aš... Kad jūs žinotumėte, kaip aš tada stipriai gavau barti. Kol nepersikraustėme į naują butą su normalia dujine virykle, virtuvėje iniciatyvos neberodžiau.
Ne toks linksmumas jau susituokus
Kai laimingai vedžiau ir pradėjau uošvių bute „savarankišką“ gyvenimą, manęs prie virtuvinių darbų neprileisdavo. Uošvienė ir mano žmona buvo puikios šeimininkės, tai mums su uošviu patikėdavo tik bulves skusti. Nors valgio negaminau, bet kartais uošvienės virtuvėje užkurdavau tikrą peklą.
Po Brežnevo mirties prasidėjusios įvairios pertvarkos, ribojimai, trūkumai ir tautos blaivinimai labai stipriai veikė žmones. Bet, kaip sakoma, kas bus, kas nebus, o lietuvis nepražus ir didžioji dalis mūsų tautiečių rasdavo įvairiausių būdų kaip tyliai pasigerinti gyvenimą.
Ne paslaptis, kad tais laikais santechnikui, elektrikui, šaltkalviui ir kitiems šalia penkių rublių visada privalėjai pridėti ugninio vandens. Mūsų transporto įmonėje, jei neturėdavai skysto skanėsto, šaltkalvis nė nežiūrėdavo į tavo pusę. O jei kabinoje skambtelėdavo stiklinė tara, tai sulėkdavo visi kaip bitės prie medaus.
Tais laikais kiekvienas save gerbiantis pilietis turėjo atsargoje geros ruginukės sau ir cukrinukės reketininkams.
Mano draugas dirbo didelėje rimtoje įmonėje, kurioje buvo įvairiausių deficitinių medžiagų. Jis buvo geras meistras ir padarė mažą degtinės varymo aparatą. Tai buvo mobilus, lengvai ardomas ir surenkamas, telpantis dideliame keturkampiame kelioniniame krepšyje naminukės virimo fabrikėlis.
Jei raugą padarydavai pagal draugo ypatingą receptą, išlašėdavo geras gėrimas, o verdant nebūdavo jokio įprasto „samagoninio“ kvapo. Vienintelis trūkumas, tai neekonominė išeiga ir kiekis – 4-5 litrai. Tačiau šis produktas buvo skirtas ne masėms, o gurmanams. Masėms nupirkdavau šalia esančiame name – „cukrinio“ arba skiesto techninio spirito.
Mes su draugu reikalui esant draugiškai pasidalindavome tuo mažu „fabrikėliu“. Parsivežei, uždėjai ant dujinės ir jau po kelių valandų turi produktą. Vienintelė problema buvo uošvienė ir kaimynė.
Raugą slėpiau uošvio pogrindiniame sandėliuke, o virdavau, kai uošvienė išeidavo į bažnyčią. Uošvienės saugojausi ne iš baimės, o iš pagarbos jos įsitikinimams, bet daug daugiau problemų kėlė kaimynė.
Ji gyveno pirmame aukšte, pro langą visus stebėdavo, pro durų akutę sekdavo ir šniukštinėdavo tarp sandėliukų. Ji labai manęs nemėgo, nes turėjau žiguliuką, neblogai uždirbau, leisdavau sau ir savo šeimynai paišlaidauti.
Man vaikštant kieme ar krapštantis prie žiguliuko ji su neslepiama panika stebėdavo ir savo „kolegėms“ sakydavo: „Va, čia tas buržujus. Mašina, gražūs rūbai, linksmi vakarėliai, pilni krepšiai į namus. Nežinia, iš kur anas pinigus ima. Šaudyti tokius reikia.“
Kartą, neapsikentęs persekiojimo, išėjęs į koridorių aš iš visų jėgų kumščiu trenkiau į jos durų akutę. Anapus durų pasigirdo klyksmas lyg būčiau pačią akį išlupęs. Nuo to laiko truputį apsiramino, bet laukė tinkamos progos atkeršyti ir sulaukė.
Artinosi viena iš šeimos švenčių. Kadangi Michailas Gorbačiovas buvo įvedęs sausą įstatymą, parsivežiau iš draugo aparatūrą. Raugas buvo paruoštas, tereikėjo sulaukti, kada uošvienė išeis į ilgą kelionę bažnyčion.
Sulaukėme. Uošvis, kaip visada, į sargybą prie lango, žmona – į kambarį megzti šiltas pirštines, o aš – prie viryklės. Viskas ėjosi puikiai. Mūsų kiemas buvo didelis ir atviras, pareinant uošvienę matydavome iš toli, aišku, jei žiūrėdavome.
Tą kartą uošvis prastai atliko savo pareigą ir aš pirmas pamačiau pareinančią su dviem draugėm uošvienę. Laimei, procesas ėjo į pabaigą, tai puolėme viską ardyti. Senos statybos daugiabučiuose virtuvės nedidelės, o kai joje pradeda suktis panikos apimti trys žmonės – aš , žmona ir linguojantis uošvis – lauk bėdos.
Triukšmas, bildesys. Apvirto ir išsiliejo ant uošvio kojų produktas. Nukrito ir sudužo atsuktas stiklainis su sunkiosiomis nuosėdomis. Aš dar kaip paskutinis kvailys atsukau neataušusio katilo dangtį ir lauk išsiveržė „kvapnūs“ garai . Dar kažkas nukrito, apvirto, sudužo – katastrofa.
Liepiau uošviui eiti prie durų ir neįleisti uošvienės draugių. Mano uošvis buvo ramus, tylus žmogus, bet tą kartą parodė savo buvusį karišką griežtumą. Draugėms liepė nešdintis ten, iš kur atėjo, o uošvienei įsakė tylėti. Manau, nereikia aiškinti kaip greitai daugiabučiuose pasklinda kvapai ir triukšmas. Priešais langą pamačiau stovinčią kaimynę.
„Ką, buržujau, samagoną verdi? Aš tuoj tau parodysiu!“ – suriko ir sparčiai nuėjo per kiemą. Po kiek laiko pamačiau pareinančią su įgaliotiniu. Įgaliotinis – savas. Jam į sodus atveždavau juodžemio, tai jo nebijojau. Uošvienė šaunuolė – prilaistė ant grindų visokių savo stipriai kvepiančių vaistų ir susėmus už širdies pasitiko „delegaciją“.
„Šeimininkė sudaužė savo vaistinėlę“, – padarė išvadą įgaliotinis. Kaimynei išėjus įgaliotinis paliepė baigti užsiminėti tais niekais ir paprašė mašinos juodžemio.
Paklausiau pareigūno. Gražinau draugui aparatūrą, kompensavau nedidelius sulaužymus, nuvežiau juodžemio ir daugiau nebeerzinau kaimynės.
Kaip šlepetės išgelbėjo sūnaus gyvybę
Mes tik atsitikus nelaimei susimąstome apie priežastis, kurios tą nelaimę sukelia. Visada galvojame: „Petrui, Jonui atsitiko, o man neatsitiks.“ Deja, nelaimės nesilanko pas žmones pagal vardus, jos aplanko tuos kurie nesisaugo, atlaidžiai žiūri į elementarius saugumo reikalavimus ar yra tiesiog išsiblaškę.
Šis nedidelis epizodas visam gyvenimui įkalė suvokimą, kad ir mane gali ištikti nepataisomos nelaimės, kurių vienintelis kaltininkas būsiu pats.
Gyvenome jau savame bute. Nepamenu tiksliai, kiek buvo sūnui metų, bet jis dar nelankė mokyklos. Mes dviese buvome namuose. Jis žaidė savo kambaryje, aš užsiėmiau savo reikalais.
Užsikaičiau virdulį su vandeniu arbatai. Tuo metu planavau keisti darbą. Paskambino kaimynas, gyvenantis porą aukštų žemiau, ir pakvietė užeiti pakalbėti dėl darbo. Nežinau, kiek mes užtrukome. Jis pasiūlė nuvažiuoti iki vienos įmonės.
Buvo vasara, buvau normaliai apsirengęs tai namo užsukti nereikėjo. Sūnus pabūdavo vienas be problemų. Tik įėjęs į liftą pastebėjau, kad esu su šlepetėmis.
„Lukterėk, parlėksiu batus apsiauti“, – pasakiau draugui ir parlėkiau namo. Nemoku pasakyti, koks apėmė jausmas kai pradarius duris pamačiau pilną kambarį dūmų. Puoliau į vaikų kambarį. Sūnus, apgaubtas dūmų, atsisėdęs ant grindų stumdė mašinėlę.
„Kodėl nieko nedarai?“ – paklausiau ir pravėriau langą.
„O ką man daryti?“ – nustebęs paklausė. Ir tikrai, jis juk supratimo neturi, iš kur tie dūmai, ką daryti, juo labiau tėtis namuose.
Nulėkiau į virtuvę – arbatinukas net susiraitęs nuo karščio. Jis buvo padengtas raudona emale, bet nuo karščio ji atšoko ir arbatinis paliko juodas. Net šiurpas nupurto pagalvojus ką būčiau radęs, jei nebūčiau užsukęs apsiauti batų. Galiu drąsiai teigti, kad tą kartą sūnaus gyvybę išgelbėjo šlepetės.
Per ilgą gyvenimą yra nutikę daug linksmų ir liūdnų virtuvinių nuotykių ne tik namuose, bet ir kelionės, tačiau šie keli atsitikimai iš skirtingų gyvenimo etapų labiausiai įstrigo atmintyje. Būkime atsakingi, pareigingi ir visur laikykimės elementarių saugumo reikalavimų, kad paskui dėl skaudžių nelaimių nereikėtų kaltinti savęs.
