Mėgstu ne tik paskaityti, ką rašo kolegos skambiais vardais „Veteranas“ , „Naujokėlis“ „TRV naujokas“ ir t.t., bet ir pats pasidalinti vienu kitu rašiniu.
Pirmą kartą viešai vairuotojų vargų tema parašiau 2013 m. Nepamenu tiksliai, bet po straipsnio transporto tema pasipylė gausybė komentarų. Jie buvo anoniminiai, daug vulgarių, įžeidinėjančių, ir nė vieno konkretaus pasiūlymo. Jau tada komentarus pasirašinėjau savo tikru vardu, o po įsiplieskusios karštos diskusijos parašiau trumpą rašinuką.
„Ei, vilkikų vairuotojai, gal nustokit burnoti, o kurkite partiją?“ – taip jis vadinosi.
Tada rašiau: „Nesunku anonimiškai paverkti visuomenei, kokie mes, vilkikų vairuotojai, skriaudžiami ir nelaimingi, ar, prisidengus skambiais „asų“ ar „vairų“ vardais, parašyti piktą vulgarų komentarą.
Lai tie, kurie taip triukšmauja, parašo konkrečiai, kokį atlyginimą už kokį darbą (mat vairuotojų atliekamos užduotys skirtingos) nori gauti. Lai paskaičiuoja, kiek vadovas sumokės „Sodrai“, kas liks vairuotojui sumokėjus mokesčius, ir tada kelia diskusijas.
O gal geriausia išeitis būtų įkurti Vairuotojų partiją? Praėjusiame amžiuje turėjome Darbininkų-Valstiečių partiją, visai neseniai buvo artistų parlamentas, tai kodėl negali būti vairuotojų parlamentas.
Juk vairuotojų Lietuvoje – ne ką mažiau nei artistų, darbininkų ar valstiečių. Va, tada nebereikės pasirašinėti slapyvardžiais kaip revoliucijos laikais. Su seimūno pažymėjimu bus galima drąsiai kirsti „per maitinančią ranką“ arba keisti mokesčius.“
Nuo tos dienos praėjo septyneri metai. Deja, už slapyvardžių besislepiančių kai kurių komentatorių kultūra ir komentarų stilius nepakito, tačiau pačiame TRV gyvenime ir darbe atsirado įvairių pokyčių.
Jei prieš trylika metų būtų kas liepęs vairuotojams savaitgalius leisti viešbučiuose, tai tas pasiūlymas prilygtų šių dienų pasiūlymui važinėti magnetais ar varyti „juodai“. Gal dar yra vienas kitas rizikuojantis, bet tokius dabar labai greitai sugaudo.
Niekas tada net nesapnavo apie priverstinius vairuotojų grįžimus namo kas 4 savaites, miegojimus viešbučiuose, darbą užsienio kompanijose su lietuviškomis ausimis ar be jų ir masinį TRV antplūdį iš trečiųjų šalių.
Lietuvos vyrai dirbo, važiavo, atlaikė krizes, maitino šeimas, o jei patriukšmaudavo, tai dėl atlyginimų. Visi norime gauti daug ir iš karto, bet kai reikia pateikti konkrečius pasiūlymus, paskaičiuoti, viskas pasibaigia vulgariais komentarais: „Vagys, sukčiai, vergai, murziai...“
Kas be ko, yra ir tokių, bet jų – mažuma, o rėksniams visur ir visada blogai. Dažniausiai tie garsiausiai rėkiantys būna atsitiktinai pakliuvę į transporto sritį, bet, deja, šaukštas deguto sugadina visą statinę.
Per savo ilgą TRV karjerą esu pastebėjęs vieną nekintantį dalyką. Aršios diskusijos ir pykčiai įsiliepsnoja įvairių ekonominių krizių metu, nes tada prasideda kaltų ieškojimas. Ne išimtis specifinė koronaviruso krizė ir ją paaštrinęs mobilumo paketo patvirtinimas.
Manau, ponai politikai, dėl paketo galėjote lukterėti pandemijos pabaigos, nebent skubėjimą galima būtų pateisinti baime neišgyventi ir nepakliūti į istoriją kaip autoriams ir įgyvendintojams. Ką padarysi, daugelis trokšta pakliūti į istorijos vadovėlius, bet geriau vietoje tų paketų būtų priėmę sprendimą, draudžiantį pandemijos metu mažinti atlyginimus ir kompensavę pervežimo įkainių sumažėjimą. Neabejoju, kad po tokių sprendimų politikai būtų buvę įrašyti į teigiamus istorijos puslapius.
Dabar didžioji dalis įmonių, lyg susitarusios, nesulaukusios jokios paramos iš valdžios sumažino dienpinigius, nurašydamos viską šventajai koronai ir valdžios gobšumui.
Daugelis sutiksite, kad šios viruso sukeltos krizės metu vairuotojams, kurie atsidūrė priešakinėse kovos su pandemija linijose, dienpinigių sumažinimas – labai nesąžiningas sprendimas.
Verslas ir politikai privalėjo rasti kompromisų ir resursų, kad galėtų nemažinti gaunamų pajamų vairuotojams. Juk vairuotojai negalvodami apie virusą ir jo pasekmės vežė krovinius net į labiausiai pandemijos paveiktus regionus.
Tačiau vietoje to verslas su politikais pasibarė, pasišvaistė kaltinimais ir nustekeno vairuotojus. Dar kaip nesugebėjimo ar nenoro susitarti pavyzdys prisidėjo skubotas ir kai kuriais punktais atitrūkęs nuo realybės mobilumo paketas. Tie draudimai, gąsdinančios sankcijos, baudos sukėlė sumaištį tiek TRV, tiek vadovų gretose.
Nepažeidus įstatymo dirbti neįmanoma, o pažeidinėti negalima. Belieka tikėtis, kad pakliuvus kontrolei, pareigūnas garsiojoje frazėje „bausti negalima pasigailėti“ kablelį padės transportui palankioje vietoje.
Jau 40 metų esu transporto sferoje. Perėjau visus etapus. Šaltkalvio, vairuotojo, vairuotojų koordinatoriaus, mechaniko, kramsnojau vadybininko duonos, žinau visų pusių darbo specifiką ir net nekyla abejonių, kad tuos paketus rengė žmonės, niekada nedirbę vairuotojais, nekeitę ratų, negainioję iš priekabų nelegalių turistų, nežiūrėję į vagių atkištus peilius ir nedirbę vadyboje.
Įstatymų nelogiškumui įtakos turi nenoras bendrauti su tais, kuriuos tie įstatymai tiesiogiai palies. Politikai prieš rinkimus negaili lėšų rengdami gyventojų apklausas, nes tų apklausų rezultatų reikia politikams, o pasidomėti, kas geriau paprastam žmogui – vairuotojui – nebelieka nei noro, nei lėšų.
Išsirinkome naują valdžią. Žiūrėdamas į Seimą abejoju, ar jame yra politikų, išmanančių TRV ir vadybos kasdienybę ne iš rašinių, komentarų, skundų, o iš praktikos. Nematau tokių, bet puikiai žinau, kad vairuotojų, vadybininkų, vadovų tarpe yra daug išsilavinusių, protingų, praėjusių visus transportininkų etapus žmonių.
Jie tikrai sugebėtų tinkamai atstovauti transportą, rasti aukso viduriuką tarp vairuotojų, vadovų ir paaiškinti politikams tai, ko neįmanoma suprasti, nepadirbus šio darbo.
Stebint, kaip dusinamas Lietuvos transportas, belieka prisiminti prieš septynerius metus siūlytą idėją – kurti transportininkų partiją, kad turėtume savo atstovus Lietuvos Seime ir Briuselyje.
Taigi, kartoju: ei, transportininkai, gal nustokime burnoti, skųstis – įkurkime partiją? Suformuokime savo dalinį ir su šūkiu „Mažiau politikos, daugiau ekonomikos“ dalyvaukime Lietuvos politiniame, ekonominiame gyvenime. Eikime į būsimus prezidento, ir į kitus Seimo rinkimus.
Maža ką. O gal kas sukurs serialą „Kaip vairuotojas tapo Lietuvos prezidentu“.
