Tiksliau, šaukimą, rėkimą. Pagalvojau, kad muštynės prasidėjo. Atsargiai žvilgtelėjau pro langą ir, ačiū Dievui, ne. Šalia sustojo ispanai ir labai garsiai, emocingai kažką aparinėjo. Čia jų nacionalinis bruožas. Trys ispanai, kiek esu patyręs ir sakau draugiškai, – turgus, penki – fiesta. Nieko nesakiau, nesibariau, o ką čia sakyti, kai jau vidurdienis. Išėjau pasivaikščioti. Šioje aikštelėje stovėjau praeitų metų pavasarį per pandemijos pradžią ir pradėjau rašyti pandemijos dienoraštį, gal kas skaitė.
Visi prisipažinsime, kad tada buvo daug neaiškumo, baimės, pasimetimo ar, paprastai pasakius, – chaoso.
Niekas nežinojo, kaip viskas vystysis, kuo baigsis. Medicinos darbuotojai, policija, kareiviai, muitininkai, vairuotojai, prekybininkai – visi , išskyrus vieną kitą bailį ar maištininką, vykdė savo pareigą, negalvodami apie pasekmes.
Dabar galima pasijuokti, ieškoti kaltų, kažką juodinti, kažką šmeižti, bet tada juokai buvo menki. Važinėjau ir dabar tebevažinėju į Angliją. Buvo neramu, matant pirminį pasimetimą keltuose, ištuštėjusias trasas, eiles pasieniuose, tuščias parduotuves, uždarytus dušus, tualetus, kaukes ant veidų ir kitokius įvairius apribojimus. Vis nerimavome, kada viskas sustos, kada liksime be darbo, pajamų, kas maitins šeimas.
Kas kartą kostelėjus, ar pajutus kokius neaiškius simptomus, tuo rydavome įvairius vaistus, česnakus, svogūnus ir t.t. Labai nesinorėjo atsidurti kokioje pakelės ligoninėje ar iškeliauti iš kabinos kojomis į priekį. Didžiausią nerimą kėlė keltai. Vairuotojai plaukė ir valgė bendroje patalpoje, ir ne visada buvo galimybės laikytis visų rekomendacijų.
Stiprėjant pandemijai, anglai pradėjo privalomai testuoti visus vairuotojus. Tai atimdavo laiko, bet įtampa truputį atslūgo, nes žinojai, kad šalia esantys kolegos yra patikrinti, neserga. Ir pats neturi „koronos“. Tikrai ramiau ir dėl savęs, ir aplinkinių.
Šuo kariamas pripranta ir mes pripratome. Nors laikausi pricipo „jei lemta paskęsti, nuo koronos nemirsi“, bet su kolegomis stengėmės laikytis visų specialistų patarimų. Uždaras vairuotų gyvenimo–darbo pobūdis, tyliai dingęs priverstinis vairuotojų apgyvendinimas viešbučiuose, minimalūs kontaktai aikštelėse – tai padėjo išgyventi, nesusirgti ir nenumirti. Nežinau statistikos, bet negirdėjau, kad trasoje nuo koronos būtų miręs tolimųjų reisų vairuotojas.
Vairuotoją ne taip lengva pakišti po velėna. Mes gajūs.
Daugeliui kaip išsigelbėjimo ratas buvo vakcinos sukūrimas ir tik kilo pyktis, kad jos reikia tiek ilgai laukti. Atvirai pasakysiu, buvo pikta ir skaudu, kaip vakcina tapo politikos įrankiu politikų rankose. Iš šalies žiūrint atrodė, kad politikams rūpi ne žmonės, o jų asmeninės ambicijos. Bet nieko, ir tą etapą pergyvenome, nors dėl tų politinių rietenų ir dalijimosi į stovyklas, manau, užgeso ne viena gyvybė.
Niekada nebandžiau vaidinti specialisto toje srityje, kurioje neturiu žalio supratimo, ko nepasakysi apie atsiradusius šimtus „gydytojų – politikų“ bei „gydytojų – piliečių“ ir žinančių, kas, kiek, kada, su kuo ir kaip. Pasiskaitę googlėje ar prisižiūrėję įvairiausių filmukų pradėjo žmonėms aiškinti, kokios vakcinos geresnės, kurios su „čipais“, nuo kurių tapsi „vatniku“, nuo kurių beždžione ar teigti, kad Covid-19 išvis yra tiesiog ponų pramanai, kilę iš neturėjimo, ką veikti.
Siūlau kam nors surinkti tas įvairias teorijas, patarimus, žmonių bei politikų pasisakymus, gąsdinimus ir išleisti knygą. Neabejoju, kad bus labai įdomu paskaityti tuos raštus po kokio dešimtmečio.
Aš galiu profesionaliai paaiškinti, kaip nuvažiuoti į Londoną, dar žinau, kada gerti vaistus nuo kosulio ar temperatūros, bet kas tai per liga Covid-19 , kaip ją gydyti, kokios vakcinos geresnės ir ar jos reikalingos, aiškinti turi specialistai. Visi, kas seka informaciją apie pandemiją, tikriausiai pastebėjote, kad visų šalių gydytojai apie ją aiškina vienodai.
Juk negali skirtingų šalių specialistai „vienodai išprotėti“!
Suprantu, jei ta pandemija ir tos vakcinos būtų tik keliose šalyse. Galėtum sakyti „nedemokratiški režimai atlieka eksperimentus“. Bet kai ta pati liga paplito po visą pasaulį, sunku patikėti, kad slapta susitarė tokios šalys kaip Kinija, Rusija, Amerika bei Iranas. Ką norite, tą sakykite, bet tai rimta, reali ir visų bėda, tik skirtumas tas, kaip kokia valstybė stengiasi įveikti tą negandą.
Daug kas sako, kad negalima taip greitai sukurti vakcinos, kad jos sukūrimui reikia dešimt ir daugiau metų. Taip, anksčiau, kai nebuvo aukštų technologijų, kai vakcinas savo kailiu išbandydavo patys jų kūrėjai – tai užtrukdavo ilgai. Nuo paskutiniųjų didžiųjų pandemijų mokslas ir technologijos stipriai pažengė į priekį, o jei iš medicinos būtų pašalinta politika, Covid–19 plitimas būtų pažabotas daug anksčiau ir mažesniais nuostoliais.
Kai tik atsirado skiepai, nė minutės nesvarsčiau nei aš, nei mano šeima. Nedvejojome, kad skiepysimės. Gal šiek tiek trikdė gausus pasirinkimas – kaip mugėje. Bet kad jos sukurtos ne kaime pas močiutę, o pasaulinio lygio laboratorijose, – tai nekėlė nepasitikėjimo. Būtų pirmiau atvežę „Sputniką“, nebūčiau net ir jo išsigandęs, bet kai atsirado „Johnsonas“, kurio užtenka vienos dozės, tai ja ir pasiskiepijau.
Vairuotojų tokia jau darbo specifika, kad sunkoka prisiderinti prie antros dozės, o čia – viens ir viskas. Pirmą dieną buvo nuovargio pojūtis, lyg būčiau kažką sunkai dirbęs, bet gal tam įtakos turėjo karšta diena. Šeima pasiskiepijo „Pfizer“. Žmona ir dukra porą dienų jautė mieguistumą , bet daugiau – jokių simptomų. Jei reikės, tao ir trečią kartą pasiskiepysime, juk kaip jau minėjau – jei lemta paskęsti, nuo skiepo nemirsi.
Skiepytis ar ne, tai kiekvieno asmeninis reikalas, bet aš tikrai nepritariu tai masinei viešai isterijai prieš skiepus. Na, jei tu bijai skiepo, kaip tas begemotas iš animacinio filmuko, pabėk, nesiskiepyk, bet po to neraudok, gulėdamas palatoje, kad visi maudosi, poilsiauja, o tamsta sergi. Manau, čia ne skiepai esmė. Kiekvienoje šalyje yra dalis piliečių, kurie visada priešinsis bet kokiems bet kokios valdžios sprendimas. Jei valdžia skatintų nesiskiepyti, tai ta dalis maištininkų tuoj pultų skiepytis.
Nežinau, ar tai lemia skiepai, ar žmonių sąmoningumas, bet toje aikštelėje, kurioje stovėjau praeitą pavasarį per patį pandemijos šėlsmą – atgimimas. Žmonių masė, keliaujantys nebesutelpa lengvoms mašinoms skirtose vietose, stoja tarp sunkvežimių, užkandžiauja, džiaugiasi laisve. Smagu žiūrėti, kai taip viskas vėl atsigauna ir tikrai nebesinori matyti tų liūdnų vaizdų, kokie buvo pandemijos pradžioje.
Kalbant apie žmonių skirstymus į skiepytus ir neskiepytus, manau, čia perlenkta lazda. Reikėtų paprastesnių, žmoniškesnių sprendimų, ramių ir aiškių argumentų, skatinančių skiepytis, o ne gąsdinimų, apribojimų, tautos kiršinimo ir skaldymo. Aš – ne gydytojas, bet jei toje pačioje patalpoje bus vakcinuotas ir nevakcinuotas – sergantis, juk virusas neprikibs prie piliečio, turinčio apsaugą ir jie vienas kitam – ne priešai.
Nevakcinuotas gal yra priešas ligonių kasai, iš kurios jo gydymui bus imami visų mūsų pinigai, bet čia vėl eilinis priešų ieškojimas. Kur tik pažvelgsi, mūsų valdžia vis randa įvairiausių priešų ir, kas skaudžiausia, kad didžioji dalis tų priešų tai savi piliečiai – tos valdžios rinkėjai. Nesigilinsiu, kieno ir kokiais priešais mus įvardija valdžia, dažnai ir patys vienas kitame matome priešus, bet kalbant apie Covid-19 vakcinavimą, siūlyčiau mažiau politikuoti, bartis, dalintis į vakcinuotus, nevakcinuotus, o draugiškai pažiūrėti puikų animacinį filmuką apie begemotą , kuris bijojo skiepų.
O pabaigai norėčiau prisiminti V. Mykolaičio-Putino žodžius: „Juk aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.“
O žiūrint iš šiandieninės žmonių skirstymo varpinės noriu pridurti: „Aš nei vakseris, nei antivakseris, Aš nei raudonasis, nei baltasis,
Aš tiesiog pilietis – Lietuvos.“
