Visiems žinoma garsiausia kovotojų sutuoktinių pora Adolfas Ramanauskas ir Birutė Mažeikaitė. Dar galima paminėti Antano Slučkos ir Joanos Railaitės, kovotojų poetės Dianos Glemžaitės ir Juozo Bulovo porą. Abi pastarosios kovotojų poros žuvo bunkeriuose. Šiame straipsnyje paminėsime dar vieną laisvės kovotojų jauną porą. Tai Žemaitijos krašto kovotojai – Elena Gendrolytė ir Aleksas Jurkūnas.
Elena Gendrolytė-Jurkūnienė, Balanda (1926-1953)
Elena gimė 1926 m. Kasčiukų kaime, stambaus ūkininko šeimoje. Su Elena šeimoje dar augo dvi dukterys – Janina ir Viktorija. Gendrolių sodyba buvo prie Ančios upės. Elenos tėvas Kazimieras Gendrolis buvo apsiskaitęs, labai patriotiškas žmogus. Jo rūpesčiu namuose buvo įsteigta pradinė mokykla. Per valstybines šventes kieme augančiame kleve plevėsuodavo trispalvė. Jų namuose vykdavo Pavasarininkų ir Šaulių organizacijų susirinkimai bei vakaronės.
1941 metais Elena baigė Kelmės gimnaziją ir mokytojavo Junkilų, Šaltinių, Linkaučių ir kitose mokyklose. Kadangi buvo sekama, ji buvo priversta dažnai keisti mokyklas. 1948 m. jos tėvus okupantai ištrėmė į Sibirą. Elenos sesuo Janina sugebėjo išsisukti nuo šios lemties. Ji dirbo buhaltere Kelmės taupomojoje kasoje. Deja, ir Janina netrukus buvo areštuota ir nuteista 10 metų kalėti.
Kelmės saugumiečiai nedavė ramybės ir Elenai. Kuomet ketvirtą kartą jai įsakė atvykti į tardymus, 1950 metais ji pasitraukė į mišką pas laisvės kovotojus. Dar tais pačiais metais per susišaudymą su okupantų daliniu Raudgiryje, Eleną sužeidė į koją. Gydytis ji prisiglaudė pas Antaną Gudmoną Vėgėlynės kaime.
Pasveikusi ir atitinkamai apsirengusi, kad niekas negalėtų jos atpažinti, Elena nuvyko į Kelmę. Reikėjo nusipirkti vaistų ir kitų kovotojams reikalingų daiktų. Kelmėje ji netikėtai sutiko pažįstamą dar nuo mokytojavimo Junkilų mokykloje laikų, buvusią šaulę Petronėlę Milišauskaitę-Šimkienę. Šiai energingai, drąsiai, patriotiškai moteriai moteriai Elena prisipažino, kad ji jau ne mokytojauja, o pasitraukusi į mišką, kovoja už Lietuvos laisvę. Petronėlei ji prasitarė, jog tuokiasi su kovos draugu Aleksu Jurkūnu-Valera. Dėl to paprašė ją atvykti pas A. Gudmoną, nes yra svarbus reikalas.
Kuomet Petronėlė 1950 m. gegužės mėn. atvyko pas Gudmoną, netoli namų, krūmuose ją sustabdė trys kovotojai. Ji pažino tik Valerą. Šis Petronėlės paprašė, kad skubiai atvežtų kunigą, kuris palaimintų sutuoktinius. A. Gudmonas su Petronėle nuvažiavo ir atvežė kunigą.
Aleksas Jurkūnas-Valeras, Marius, Gintaras (1924-1953)
Aleksas Jurkūnas gimė 1924 m. Šiauliuose. Dirbo dantų techniku. Buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. 1944 metų pabaigoje tapo laisvės kovotoju. Nuo 1947 metų buvo Kęstučio apygardos štabo apsaugos grupės, o nuo 1951 metų gegužės mėn. – Kęstučio apygardos Birutės rinktinės vadas. 1951 m. pabaigoje A. Jurkūnas buvo paskirtas Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo viršininku.
Jis buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos antrosios sekcijos vadovo pavaduotojas. Taip pat vienas pogrindžio organizacijos „Vyčių sąjunga“ programos matmenų kūrėjų. Dar ir pogrindinio laikraščio „Vyčių keliu“ bendradarbis. Taip pat dalyvavo daugelyje kautynių su okupantų kariuomene ir stribais.
Ūkininko Kazimiero Ruko sodyboje, Pužukų kaime, buvo įrengtas bunkeris. Ši slėptuvė buvo daržinėje. Jos plotas – 7,5 kv. metrai, o aukštis – 2 metrai. Įėjimas į bunkerį buvo uždengtas medine dėže su žemėmis. Vėdinimo angos užmaskuotos šienu. Bunkerio apšvietimas – elektra iš akumuliatoriaus. Bunkeryje buvo srities štabo spaustuvė aprūpinta spausdinimo įranga. Čia buvo rašomoji mašinėlė, spausdinimo staklės, daug šrifto ir radijo aparatas.
Sodybos šeimininko Kazimiero sūnus Stasys Rukas prisimena: „Mano tėvukas be išimties šelpdavo ir užjausdavo visus žmones, pakliuvusius į vargą. Gyvenome tame pačiame Pužukų kaime, tik 6 km nuo Kelmės, sodyba prie pat vieškelio, vienas kilometras iki kolūkio kontoros. 1949 metų liepos naktį atėjo į mūsų sodybą septyni partizanai. Tai buvo apsirengę su Lietuvos kariuomenės uniformomis ir ženklais, gerai ginkluotų jaunų žmonių būrelis.
Po mėnesio aplankė jau matyti anksčiau buvę partizanai: Budrys, Valeras ir jo žmona Balanda. Jie įsiprašė tėvukų sutikimo įsirengti bunkerį. Tėvukai ryžtingai palaikė nepriklausomybės idėjas, neapkentė nei vienos, nei kitos okupantų valdžios. Porą naktų su tėvuku vežėme iškastą žemę. Partizanai įsikūrė 1949 metų rudenį. Jie atsinešė spausdinimo mašinėlę, radijo aparatą.“
Bunkerį rengė A. Bakšys-Senis, K. Kybartas ir Elena Gendrolytė-Balanda. Šeimininkų dukra Genė Rukaitė iš Sibiro grįžusiai Janinai Gendrolytei sakė, kad okupantai net 4 kartus darė kratą sodyboje, tačiau bunkerio nerado.
Kaip rašoma portale „Voruta“, 2010-01-10, penktas kartas buvo lemtingas, nes okupantai į pagalbą pasitelkė išdavikus. Vakarų srities štabo sekimui Kelmės KGB sutelkė būrį agentų: Birutę, Ančią, Saulę, Rūtą Tigrą, Kostą. 1952 m. jie užverbavo agentą „Apuoką“ – kolūkio sandėlininką. Už grūdų vagystę šis pilietis buvo teisiamas, bet sutikęs dirbti agentu KGB naudai, nuo bausmės buvo atleistas. Okupantai jam įteikė automatą ir liepė „slapstytis“. Jo užduotis – užmegzti ryšį su Valeru. Jau 1952 m. rudenį KGB nustatė, kad srities štabo bunkeris yra tarp Kelmės ir Kražių teritorijų. Agentas įgijo net kai kurių ryšininkų ir rėmėjų pasitikėjimą. KGB jam davė užduotį – per rėmėjus ir ryšininkus užsimaskavus nuo teisėsaugos besislapstančiu ginkluotu „miškiniu,“ įsisiūlyti į Valero būrį. Iš tiesų 1952 m. jis apsigyveno srities vadovybės bunkeryje.
Vakarų Lietuvos srities vadas Antanas Bakšys-Klajūnas, Germantas (1923-1953)
1953 m. sausio 17 d. rytą K. Ruko sodybą apsupo gausios kagiebistų ir stribų pajėgos. Daržinėje jie rado bunkerį. Kovotojų vadai, supratę, kad priešinimasis beprasmis, nusprendė gyvi nepasiduoti. Pirmasis nusišovė Jūros srities vadas, LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Vyčių sąjungos ideologas Antanas Bakšys-Senis. Elena Gendrolytė-Jurkūnienė paprašė, kad ją nušautų vyras Aleksas, o šis vėliau nusišovė pats. Antanas Jankauskas pasidavė gyvas.
Srasys Rukas prisimena: „Atėjo lemtingas 1953 metų sausio 17-osios rytas. Dar labai anksti mus iš miego prikėlė enkavedistų ir stribų gauja. Mūsų sodyba buvo apsupta geležiniu žiedu. <...> Pasigirdo duslus sprogimas ir pamačiau, kaip, kratydamas kruviną ranką per kiemą nubėgo kareivis. Pasirodo, sprogdindamas partizanų slėptuvės angą, jis nukentėjo dėl nemokšiškumo. Po keliolikos minučių du enkavedistai iš malkinės į daržinę nusivedė užlaužtomis rankomis Tonį (Antaną Jankauską).
Tuo pat aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neapsakomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama 6 vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai – žodžiu, sunaikinta visa tai, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju permirkusios pagalvės, užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis.
Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindinio kniūbsčias tysojo Valero lavonas su didele plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas...“
Žuvusių kovotojų palaikai ilsisi Kelmėje, Tyliojoje gatvėje, prie „Aukuro“ pagrindinės mokyklos. Antano Bakšio 1952 m. redaguotoje „Vyčių sąjungos“ programoje sakoma, kad „tolesnis kovos tikslas – tai tautos teisės gynimas pačiai spręsti savo ateities likimą, pasirenkant naują santvarką bei valdžios aparato sąstatą, ir užtikrinant sąlygas greitai demokratinei kultūrinei pažangai“. Šis tikslas buvo pasiektas 1990 m. kovo 11 dieną.
