Suaktyvėjusi globalizacija, eurointegracija ir emigracija vėl skatina šio klausimo aktualumą. Tautinė tapatybė suvokiama dvejopai – kaip etninė ir pilietinė tapatybė. Pirmoji apima kalbą, teritoriją, istoriją, kultūrą, papročius ir tradicijas, o antroji – įstatymų gerbimą ir pilietiškumą. Lietuviams pats svarbiausias tautinės tapatybės dėmuo – lietuvių kalba. Toks kalbos svarbos iškėlimas yra unikalus, matyt dėl to, kad XIX-tame amžiuje dėl lietuvių kalbos buvo ilgai kovota. Carinė Rusija bandė ją sunaikinti. Pagal akad. R. Grigą, lietuvių tautiniam charakteriui būdinga gamtojautinė kultūra.
Pastaruoju metu buvo pasirinktas pragmatiškasis kelias, kuris atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir į NATO ir, tokiu būdu, užtikrino saugumą.
Mūsų nacionalinė tapatybė šiuo metu formuojama remiantis dviem poliais – LDK istorinio, dvasinio ir materialaus paveldo sureikšminimu ir globalios Lietuvos pseudo vizijų kūrimu. Pirmasis polius reikšmingas, nes jis siejamas su mūsų valstybės garbinga, didinga praeitimi, su galinga viduramžiais gyvavusia daugiataute imperija, kuri driekėsi nuo jūrų iki jūrų. Pastarosios tapatybės simboliu galėtų būti laikomi neseniai atkurti Valdovų rūmai. Savotiška mūsų susitikimo su senovės istorija vieta. Tačiau tai – tolima praeitis.
Kyla natūralus klausimas – kodėl iki šiol nėra mūsų Naujosios, didvyriškos istorijos rūmų ar muziejaus? Tokią „užmarštį,“ matyt, nulėmė kai kurių politinių veikėjų nenoras prisiminti tą netolimą, didvyrišką mūsų pokario istorijos periodą.
Tokia idėja buvo. Ją ėmėsi realizuoti laisvės kovų veteranas Albinas Kentra – VU nenuilstamas metraštininkas, kurį dar daugelis prisimena iš Atgimimo laikų. 1992 m. namo griuvėsius, kurie stūksojo Vilniuje totorių gatvėje Nr. 10, LR valdžia (Premjeras G. Vagnorius) perdave Miško brolių draugijai, kuriai vadovauja A. Kentra. Pastatui atkurti JAV lietuviai skyrė 15 000 dolerių. Su sąlyga, kad pastatas bus panaudotas LLKS reikmėms. Už pastato atkūrimą Kentra 2008 m. buvo apdovanotas premija. 2010 m. jis buvo apdovanotas medaliu už nuopelnus tautai. 2016 m. jam buvo įteikta šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniui ir tautai.
Tačiau laisvės kovų veterano Albino Kentros idėja įkurti mūsų Naujosios istorijos rūmus pakibo ant plauko. Naujieji atgimusios Lietuvos biurokratai tam sutrukdė. Apmaudu, nes šiuose rūmuose, savotiškame rezistencijos muziejuje, jaunosios kartos atstovai galėtų susitikti su naujausia pokario istorija, kurią dar mena žmonių atmintis. Ši gyva atmintis vertingesnė už istorinę ir kultūrinę atmintį, nes yra tiesioginė, betarpiškesnė ir tikresnė.
Tačiau kai buvo baigiami pastato atkūrimo darbai, atsirado piktavalių, kurie nusprendė pasisavinti Miško brolių atkurtą pastatą. Tūla Mira Kowalski Rothenberg Goldsman, gyvenanti Niujorke, nutarė susigrąžinti nuosavybę būtent tada, kai pastatas jau buvo prikeltas iš griuvėsių. Prasidėjo teismų maratonai. 2011 m. spalio 10 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neskundžiama nutartimi pastatą iš LLKS atėmė.
Teismui nusprendus Miško brolius iškraustyti iš pastato, jų ginti stojo įvairios politinės jėgos. Pirmiausia konservatoriai. Radvilė Morkūnaitė Mikulėnienė sakė: „Tikrai ieškosim būdų išspręsti šį klausimą. Gali būti įvairių variantų. Tačiau faktas tas, kad Miško brolių namai atstatyti ir Amerikos lietuvių aukomis, žmonės įdėjo daug širdies į šią iniciatyvą, todėl ji turi gyventi. Sprendimas, kuris dabar siūlomas, gal ir teisėtas, bet tikrai, neteisingas.“
Premjerė Ingrida Šimonytė sakė, jog sprendimas bus rastas ir yra apmaudu, kad taip toli nuriedėjo situacija, kuri nebuvo pagauta anksčiau.
Reikia tikėtis, kad gerbiama Premjerė sugebės tą riedančią situaciją pačiupti už uodegos ir Miško broliai atgaus pastatą, kuriame bus įrengtas ne tik Laisvės kovų muziejus, bet ir jaunimo pilietinio-patriotinio auklėjimo klubas.
Antrasis polius – globalios Lietuvos vaizdinys. Jis neseniai gimė biurokratų galvose. Galvose tų, kurie nesupranta, kad ne valstybė ar jos valdantieji turi stengtis tokiu būdu suburti Lietuvos diasporą, kuri išsibarsčiusi po visą pasaulį. Vieni, palikdami tėvynę, bėgo nuo karo ar okupantų, o kiti – ieškodami geresnio, teisingesnio gyvenimo ten, kur jis jau sukurtas. Bėgimas nuo karo gal ir pateisinamas, tačiau taikos metu bėga tik tie, kurie nemyli savo Tėvynės.
Sovietiniais laikais, kada gyvenome aptverti „Geležine uždanga,“ buvo populiaru dainuoti: „Moj adress ne dom į ne ulica, moj adress sovetskyj sojuz (mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – Sovietų Sąjunga, – liet.).“
Dabar dainą galima būtų perfrazuoti taip: „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – visas pasaulis.“ Tokiu principu vadovaujasi, kaip anksčiau buvo sakoma, „svieto perėjūnai“.
Tie, kurie puoselėja tokią idėją, nesupranta, kad pastangos įkurti globalią Lietuvą yra tuščios. Jau trečioji išvykėlių karta, kaip taisyklė, praranda lietuvių kalbą – pagrindinį mūsų identiteto požymį. Jie neišvengiamai asimiliuojasi ir integruojasi į valstybę, kurioje apsigyvena. Pateikiu tik vieną iškalbingą pavyzdį. Tai – Birutė Galdikas, žymi orangutanų tyrinėtoja. Ji gimė 1946 m. Vokietijoje. Šiuo metu lankosi Lietuvoje. Kuomet ji apsilankė Lietuvos televizijoje duoti interviu, paaiškėjo, kad ponia Birutė jau bemaž praradusi gimtąją kalbą.
Lietuvių geografas profesorius Kazys Pakštas taip pat generavo nemažai panašaus pobūdžio idėjų. Vienos iš jų buvo lokalios, o kitos globalios. 1929 metais jis iškėlė Lietuvos sujūrinimo šūkį: „Veidu į jūrą“. Jis siekė pakeisti tradicinį lietuvių orientavimąsi į Rytus, siūlė įkurti prekybos laivyną. To neįvyko, tačiau viena jo idėja – Jūros šventė Klaipėdoje – gyvuoja iki šiol. Dar viena jo idėja buvo iš fantastikos srities. Tai – „atsarginės Lietuvos“ idėja.
K. Pakštas teigė, kad Lietuva atsidūrė pavojingoje vietoje – tarp didžiųjų tautų: rusų Rytuose ir vokiečių Vakaruose. Dėl to būtina parinkti atsarginę vietą, kurioje, pavojaus atveju, lietuviai galėtų įsikurti. Idėjos esmė – planingai kolonizuoti Angolą (vėliau Hondūrą ar kitas Afrikos vietas). Buvo įkurtas net sąjūdis „Dausuva“. K. Pakštas nesiūlė ten perkelti visos Lietuvos. Jis siūlė, susitarus su vietos valdžia, įkurti lietuvių koloniją autonomijos teisėmis ir palaipsniui ją plėsti. Kita vertus, Pakštas galvojo suvaldyti ir tada buvusią lietuvių emigraciją, kad lietuviai važiuotų ne bet kur, o į „atsarginę“ Lietuvą. Jis žinojo, kad sustabdyti emigracijos neįmanoma, nes žmonės išvyksta ten, kur geriau gyventi. Ją galima tik valdyti.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vienas iš pradininkų, filosofas Arvydas Juozaitis turi tvirtą nuomonę „globalios Lietuvos“ klausimu. Jis teigia, kad globalios Lietuvos nėra. Lietuva yra čia. Mūsų gyventojų skaičius sumažėjo iki kritinės ribos, kurią galime peržengti artimiausiu metu. Ją peržengus Lietuva fiziškai neatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks, asimiliuosis. Todėl, jo manymu, būtina keisti dabartinį politinio Lietuvos elito kursą, globalizuojantį Lietuvą.
A. Juozaičio nuomone, laisvė, tapatinama su laisvu žmonių judėjimu, išvykstant iš Tėvynės ir negrįžtant, yra tik laisvės iliuzija. Žmogaus gyvenimas reikalauja ištikimybės žemei, tėvų ir protėvių žemei. Tai pabrėžia ir Lietuvos Konstitucijos preambulė. Jo nuomone, liberalioji ideologija pražūtinga Lietuvos laisvei. Jis mano, kad išvykusiems iš Tėvynės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti dvigubos pilietybės, o galimybė gauti Lietuvio pasą, kuris leistų išsižadėjusiems Lietuvos pilietybės susigrąžinti ją be išlygų. Lietuvio pasas būtų saitų su tėvyne liudijimas ir teisė įgyti Lietuvoje valstybės garantuotą išsilavinimą ir socialines paslaugas. Jis neleistų tik balsuoti Seimo ir Prezidento rinkimuose bei referendumuose.
Lietuvos politika išeivių atžvilgiu turi keistis. Reikia kurti sąlygas jiems čia sugrįžti, o ne išvykti. Pirmiausia tai susiję su Lietuvos jaunimu. Deja, nacionalinė Lietuvos jaunimo tapatybė šiuo metu – terra incognita (nepažinta žemė). Nėra jaunimo poreikių tyrimų ir aiškios valstybinės strategijos šiuo klausimu... Dėl to nežinome, kokias specialybes ir kodėl pasirenka mūsų jaunoji karta.
Pasisakantieji už dvigubą pilietybę, nutyli negatyvias jos pasekmes. Įteisinus dvigubą pilietybę gali susidaryti tokia padėtis, kad nebus kam tarnauti Lietuvos kariuomenėje, nes pilietis tarnauja kariuomenėje tos šalies, kurioje jis gyvena. Gali būti, kad pilietis norės dvigubos pilietybės dėl ekonominių privalumų. Pavyzdžiui mokesčius jis mokėtų kitoje valstybėje, o pašlijus sveikatai gydytis vyktų į Lietuvą.
LR Seimo narys Laurynas Kasčiūnas taip pat mano, kad daugeliui žmonių dviguba pilietybė reikalinga tik siekiant asmeninės naudos. Jo nuomone, dviguba pilietybė turi tiksliai nurodyti ne tik piliečio teises, bet ir pareigas valstybei. Lietuvos valdžia turi dėti pastangas ir resursus, kad sugrįžtų ekonominiai emigrantai, kad Lietuvoje būtų sumažinta socialinė atskirtis, o ne atvirkščiai – dvigubos pilietybės įteisinimu skatinti piliečių emigraciją.
Globali Lietuva yra čia, prie Baltijos jūros. Be atskirų žmonių interesų yra ir valstybės interesai. Įsivaizduokime, kaip susikomplikuotų Lietuvos santykiai su Lenkija (ES ir NATO nare), kuri nepripažįsta savo piliečių turimos antros pilietybės, jeigu Lietuvoje šiuo metu gyvenantys 300 000 lenkų priimtų Lenkijos pilietybę ir kartu galėtų išlaikyti Lietuvos pilietybę.
Atsimenu, dar sovietiniais laikais kai kurie Amerikos lietuviai atvažiuodavo į Tėvynę. Jie sakydavo: „Jeigu Lietuva būtų laisva, mes čia keliais paršliaužtume.“ Tėvynė laisva jau daugiau nei 30 metų. Ar daug jų sugrįžo į Tėvynę? Nedaug. Įsikūrus svečioje šalyje, įleidus ten šaknis, išvykti, tikrai, nelengva.
