J. Kamarauskas buvo didelis Lietuvos patriotas, tačiau prieštaringa asmenybė – sunkiai sugyvenamas garbėtroška. Vedęs Veroniką Gaidelytę jis gyveno Paringyje. Iki įsitraukimo į ginkluotą pasipriešinimą sovietiniams okupantams Jonas dirbo eiguliu.
1941 m. jis dalyvavo Birželio sukilime prieš okupantus, o 1944 m. rudenį įsitraukė į ginkluotą pasipriešinimą okupantams. Gruodžio mėnesį Tigro rinktinės teritorijoje J. Kamarauskas-Karijotas subūrė laisvės kovotojų kuopą ir jai vadovavo.
1945 m. vasario 15 d. Jaciūnuose, o balandžio 13 d. Rieškutėnuose vadovavo kovinio dalinio susirėmimams su stribais ir NKVD kareiviais. Po to vasario-lapkričio mėn. jis buvo bataliono, o nuo gruodžio mėnesio – visos Tigro rinktinės vadas.
Karijotas buvo labai spalvinga asmenybė. Jis buvo tikras karo vadas. Jo stichija – mūšiai, kautynės, kuriose atsiskleisdavo jo, kaip vado, gabumai. Jis nemėgo popierizmo. Tuos reikalus pavesdavo savo pavaduotojams. Deja, šis žmogus buvo ūmaus charakterio ir gana grubus. Neretai jis grubiai elgėsi ne tik su dalinio vyrais (baudė fizinėmis bausmėmis, kelis net sušaudė už ketinimą legalizuotis), bet ir su civiliais gyventojais. Dėl to jis nesutarė su Vincu Žaliaduoniu-Roku, Cezariu.
Kovotojų dalinius J. Kamarauskas-Karijotas suskirstė į skyrius, būrius, kuopas ir įvedė uniformas su skiriamaisiais ženklais – Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) antsiuvais. J. Kamarauskas buvo aktyvių kovos veiksmų šalininkas. Jo vyrai dažnai rengė NKVD daliniams ir stribams pasalas ir išpuolius. Vienu metu būryje buvo daugiau nei 130 kovotojų. Jie buvo suskirstyti į 4 kuopas.
Vyko atkaklūs mūšiai su daug gausesnėmis priešo pajėgomis. Štai tik 1945 metais Labanoro girioje per tris apsupimo dienas Karijoto dalinys neteko net 70 kovotojų. Karijoto ryšininkės buvo jo žmona Veronika Kamarauskienė-Ragneta (ryšininkų koordinatorė) ir Anelė Gaidelytė-Vosilka. Jis palaikė ryšį su Didžiosios kovos apygardos (DKA) vadu Jonu Misiūnu-Žaliu Velniu. 1945 metais Karijotas buvo nukeliavęs net į Musninkus susitikti su Žaliu Velniu.
Jonas Kamarauskas buvo Jono Misiūno bendražygis. Tigro rinktinė tada buvo laikyta DKA D rinktine (5-oji apygarda). 1946 m. gegužę DKA veiklą per išdaviką J. Markulį (ag. „Erelis“) ėmė kontroliuoti MVD agentūra. Dėl to rugpjūčio 14 d. suėmus DKA vadą Žalią Velnią, Karijotas nutraukė visus ryšius su DKA ir rugsėjį grąžino Tigro rinktinę į Vytauto apygardą.
1945 m. balandžio pabaigoje Reškutėnuose stovyklavo Karijoto vyrų būrys. Ryte stribai iš Kaltinėnų važiavo į Murmų kaimą, esantį netoli nuo Reškutėnų. Važiuoti reikėjo per Reškutėnus. Tą kartą jie ramiai pravažiavo pro kaimą. Kuomet jie grįžo tuo pačiu keliu, sumanė užeiti pas gyventojus. Staiga pro visus kaimo trobų langus į stribus pasipylė automatų ugnis. Nespėjus stribams atsitokėti, dauguma jų žuvo. Kovotojų pusėje žuvo tik vienas Zubras, o Sakalas buvo sužeistas. Po šio įvykio stribai labai bijojo Karijoto kovotojų.
1946 metais Tigro rinktinė šiek tiek padidėjo, nes pavasarį Karijotas Saldutiškio ir Joniškio valsčių kovotojų vadams įsakė klausyti tik jo ir Tigro rinktinės štabo nurodymų. Dėl to pablogėjo Karijoto santykiai su Vytauto apygardos vadovybe. Reikia pažymėti, kad Karijoto santykiai su Vytauto apygardos vadovybe buvo įtempti ir dėl abipusių, nepamatuotų ambicijų bei asmeniškumų. 1946 m. spalio 1 d. įvykus konfliktui su apygardos vadu Broniumi Zinkevičiumi-Kalviu pastarasis pasirašė įsakymą apie Karijoto pašalinimą iš Tigro rinktinės vado pareigų. Tačiau šis įsakymas adresato nepasiekė, nes 1946 m. spalio 17 d. Karijotas didvyriškai žuvo kovodamas su daug gausesnėmis priešo pajėgomis.
Kaip rašo Jonas Baltakis, Karijotas buvo kai kada net nepateisinamai drąsus, savimi ir savo būrio jėga pasitikintis vadas. Jo „Skrajojančio būrio“ vengė ne tik stribai, bet ir NKVD kareiviai. Jam pasirodžius okupantai nestodavo į atvirą mūšį. Dažnai jie pasitraukdavo ar net pasislėpdavo. Įdomi detalė. Karijoto būryje kovojo ir baltarusis Goga Romanovskis. Karijoto vadovavimo Tigro rinktinei laikotarpis (1945 m. rugsėjis – 1946 m. spalis) laikomas šios rinktinės karinio aktyvumo kulminacija.
1945 m. vasario 15 d., 4 val. ryte, iš Tverečiaus išvažiavo 16 stribų. Jiems vadovavo milicijos vyr. įgaliotinis Kamenščikovas. Jau švintant per Šiulgas ir Astraviškių pievas jie priartėjo prie Jaciūnų kaimo. Okupantams kažkas buvo pranešęs, kad Jaciūnuose jau keletą dienų stovyklauja J. Kamarausko-Karijoto „Skrajojantis būrys“ – apie 45 kovotojai, kurie turėjo du kulkosvaidžius. Kovotojai gyveno išsiskirstę pas kaimo žmones. Daugelis jų vilkėjo baltus maskuojančius apsiaustus.
Kuomet sargybinis pastebėjo nelauktus svečius, kovotojai į juos atidengė kulkosvaidžių ir automatų ugnį. Penki stribai buvo nukauti. Taip pat ir Griša Belašinskas iš Apšrūtų. Zenonas Kojelė ir Albertas Šalkauskas (abu iš Raščiūnų kaimo) bandė bėgti į mišką, o Jonas Černiauskas iš Tverečiaus pasislėpė kluone. Į nelaisvę kovotojai paėmė 8 stribus: Petrą Čepulį iš Tverečiaus, Antaną Kojelę iš Raščiūnų, brolius Ignatijų ir Nikodijų Popovus iš Popovkos, sunkiai sužeistą Konstantą Savičių iš Pakalniškių, Antaną, Zenoną ir Bronių Šalkauskus iš Raščiūnų. Skyrininkus rusus I. ir N. Popovus kovotojai sušaudė, o lietuvius stribus nuginklavo ir paleido.
Po pusvalandžio atvyko Švenčionių NKVD operatyvinio būrio žvalgai. Vėl prasidėjo mūšis, kuris baigėsi jau Jurkiškės kaimo laukuose. Buvo nukauti penki žvalgai. Vienas pabėgo su vežimu į Kandrotiškės kaimą, kur buvo dar apie 60 NKVD kareivių, pranešti apie susišaudymą. Septintas žvalgas pasislėpė Jurkiškės kaimo trobose.
Kuomet į Jurkiškes atvyko pagrindinis NKVD kareivių būrys, jo vadui vyr. leitenantui Janiškinui gyvas likęs žvalgas paliudijo, kad iš Jurkiškių į juos niekas nešaudė. Tai išgelbėjo šį kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus – nuo žūties. Karijoto vyrai susirinko nukautų stribų ir kareivių ginklus, ir patraukė į Antanų mišką. Mūšyje žuvo tik vienas kovotojas – Bernardas Čepulis iš Grybėnų kaimo. Jo kūną kovotojai išsivežė.
Vėliau į Jaciūnus atvyko NKVD kareivių būrys. Čia buvo sušaudyti kaimo vyrai: Pranas Bielinis, Petras Dervinis, Mykolas Šiaudinis, Dionizas Šimkutis ir Alfonsas Bielinis. Juos sušaudė ne kareiviai, o iš kluono išlindęs stribas J. Černiauskas. Jau šiomis dienomis vienas šios tragedijos liudininkų – Leonas Šiaudinis – pasakojo, kad jam tada buvo vos keli metukai. Kai šovė į jo tėvą, Leonas jį laikė už rankos... Vėliau visas kaimo trobas ir tvartus su gyvuliais okupantai sudegino.
Po kelių metų Jaciūnų budelį J. Černiauską okupantai, saugodami nuo artimųjų keršto, išsiuntė į Lenkiją. Ten jis gyveno iki mirties (apie 1980 metus), vadindamasis pavarde Jan Czernewski. Ten gyvena ir jo sūnus, kuris teigia, kad apie tėvo „žygdarbius“ Lietuvoje pokario metu jis nieko nežino, nes tėvas jam nepasakojo.
Tą dieną okupantai nesušaudė Napoleono Kugelevičiaus. Jam leido net išeiti namų, prieš juos padegdami. Leido išsinešti ir kai kuriuos rakandus. Vyr. leitenantas kurį laiką tardė stribus – tuos, kurių kovotojai nesušaudė. N. Kugelevičių ir po mūšio į kaimą atvykusius Dietkauščiznos apylinkės pirmininką Aleksandrą Bagdoną, ir Jciūnų vienkiemio gyventoją Zigmantą Bielinį. Visus juos enkavedistai privertė būti vedliais. Pasitraukusių kovotojų pėdomis jie nusekė iki Kukutėlių kaimo. Tačiau per Erzveto ežerą, nors jis ir buvo užšalęs, eiti nesiryžo. Visi patraukė į Tverečių.
Tuos stribus, kuriuos partizanai paleido, enkavedistai tardė. Stribai aiškino, kad jie 1944 metų gruodžio mėnesį įstojo į stribus todėl, kad norėjo išvengti paėmimo į Raudonąją armiją. Jie bijojo patekti į frontą, o partizanams pasidavė todėl, kad baigėsi šaudmenys. 1945 m. vasario 23 d. enkavedistai visus juos areštavo. Šeštojo, kuris buvo sužeistas, nesuėmė. Po arešto stribus ištrėmė į lagerį Vorkutoje, tačiau po pusantrų metų juos paleido.
Jaciūnų kaimo gyventojai po šių tragiškų įvykių apie pusmetį beveik badavo ir gyveno pirtyse. Švenčionių milicijos leitenantas Afanasjevas raporte apie įvykius Jaciūnuose rašė: „Manau, kad vyr. leitenantas Janiškinas sąmoningai nepersekiojo banditų.“ Tai – akivaizdus įrodymas, kad okupantai, ne tik stribai, bet ir MVD kariuomenė, vengė stoti į kovą su Karijoto „Skrajojančiu būriu“.
1945 m. rugsėjo mėnesį Karijotas beveik visą Tigro rinktinę prijungė prie LLA 5-osios apygardos. Šis faktas, matyt, nepatiko Vytauto apygardos vadovybei. Man nėra žinoma, ar šis prijungimas buvo suderintas su apygardos vadovybe.
1945 m. gruodžio 12 d. Baikelių kaimo kautynėse Karijoto vadovaujami Tigro rinktinės kovotojai sumušė NKVD dalinį. Buvo nukauta 13 okupantų karių. Mūšyje žuvo 4 partizanai.
1946 m. rugsėjo mėnesį Švenčionių MVD pranešime nurodoma, kad apskrityje veikia 11 „banditinių“ grupių, kuriose yra 165 banditai. 1946 m. rugsėjo 23 d. Kancepolio kaime surasti iškabinti Vytauto apygardos atsišaukimai. Buvo nustatyta, kad Švenčionių apskrities „bandoms“ vadovauja Karijotas.
1945 m. rugpjūčio 1 d. NKVD Daugėliškio valsčiaus poskyrio viršininkas Demidovas NKVD agentu (slapyvardis „Milžinas“) užverbavo sovietų valdžiai pasidavusį buvusį partizaną – Karijoto giminaitį Mykolą Kamarauską. Išdavikas gavo užduotį – grįžti į Karijoto kuopą ir sudaryti sąlygas ją sunaikinti.
1946 m. spalį Daugėliškio NKVD (viršininkas vyr. leitenantas Ivanas Demidovas) iš agento sužinojo, kad Karijotas su penkiais kovotojais perėjo į Tverečiaus valsčių. Spalio 21 d. į jų buvimo vietą išvyko trys MVD kareivių grupės. Kiekvienoje iš jų buvo po 6 karius. Viena grupė Dvarykščiaus vienkiemyje (netoli nuo Dietkauščiznos) aptiko kovotojus ir juos apsupo. Kovotojai atsišaudė. Karijotas įsakė savo vyrams trauktis, o pats juos dengė ugnimi. Po valandą trukusio mūšio trys kovotojai sugebėjo prasiveržti pro apsupimo žiedą, o Karijotas ir dar du kovotojai žuvo.
Verta pažymėti įdomią aplinkybę. Beveik visi čia aprašyti įvykiai (Jaciūnų kaimo tragedija, Karijoto žūtis) vyko netoli nuo mano tėvelio gimtinės Kazakavo kaimo. Gaila, kad jau nebėra nei tėvelio Gabrieliaus, nei jo brolių Alfonso, Karolio ir Antano, kuriuos kažkada aplankydavome. Iš jų buvo galima gauti daugiau informacijos apie tuos įvykius. Jono Kamarausko nuotraukos nepavyko rasti. Neturi jo nuotraukos ir laisvės kovų tyrinėtojas Romas Kaunietis, į kurį kreipiausi. Matyt, šis kovotojų vadas nemėgo forografuotis.
