Mama lankstė rankšluosčius. Keli rankšluosčiai buvo lininiai. Nusistebėjau, kokie senoviniai, iš kur tokių turinti. O mama atsakė: „Šie – vestuviniai. Su tėčiu įsigijome, kai kraustėmės kartu gyventi.“
Mane tas labai nustebino, nes žinote, ką reiškia vestuviniai? Tėvai susituokę jau daugiau kaip 30 metų. Linas dar vis be įplyšimų. Aišku, kas dieną jų nenaudoja, bet vis tiek – kaip reikia rūpintis medžiaga, kaip reikia saugoti daiktą, kad jį šitiek išlaikytum...
Tada ir susimąsčiau, kaip iš tiesų mes skiriamės. Seniausia mano turima patalynė yra turbūt metų, daugiausia – pusantrų. Įsigyju porą komplektų prekybos centre ir naudoju, kol praranda spalvą ar medžiaga tampa nebe tokia maloni. Tada išmetu, nusiperku naujus. Visus patalynės ir rankšluosčių komplektus pakeičiu maždaug kas dvejus metus.
O mano tėvai, kaip dabar prisimenu, gal du kartus per savo vedybinį gyvenimą yra pirkę kitas patalynes. Kai turėtos jau išplonėdavo iki skutų. Bet ir tų nebenaudotinų jie neišmesdavo: sukarpydavo, kaip mama sakydavo, „skudurėliams“. Jais valydavo namus, dulkes – rasdavo naują paskirtį.
O mano tėtis – tikras meistras, kai reikia sukonstruoti kokį nors buitinį daikčiuką. Pavyzdžiui, pats padarė ir pritaisė nulūžusią senovinės siuvimo mašinos koją. Arba kai jam reikėjo vietos turimiems žiedams susidėti – nepirko jokios dėžutės, o iš stiprios vielos išlankstė ir į pagrindą įtaisė tokį tarsi medelį su daugybe mažų šakų, ir ant tų šakų susikabino savo žiedus. Kai buvau vaikas, netgi pats pagamindavo man žaislų. O plastilinas nebuvo minkomas trumpam, momentiškai – iš jo tėtis padarydavo tvirtas lėles, su kuriomis, kai gerai sustingdavo, aš dar ne kartą žaisdavau.
Į rūbus požiūris taip pat buvo kitas. Ką įsigyju dabar, tai maždaug vieneriems metams. Pavasarį apsiperku pavasariui, tada ateina kitas pavasaris ir parduotuvėse jau vėl nauja pasiūla, vėl kažką įsigyji. Tėvai rūbus pirkdavo (ir tebeperka) ne sezonais, o keleriems metams. Vieną kartą, kai truputį pradilo marškinių rankovė, tėtis iš seno zomšos gabalo pasidarė stilingus alkūnių lopus.
Paskutinis apsilankymas pas tėvus, kai pamačiau tuos nuo vedybinio gyvenimo pradžios išsaugotus rankšluosčius, mane tikrai paveikė. Pagalvojau, kiek daiktų turiu savo bute, kuriuos galėčiau parodyti išsaugojusi? Kol kas – neturiu. Bet norėčiau pradėti.
Gal ir jūsų tėvai ar kiti giminės turėjo ypatingą požiūrį į daiktų saugojimą, tvarumą ar protingą vartojimą? Papasakokite mums adresu pilieciai@delfi.lt
