Ji bando kovoti su stereotipu, kad lenkai yra tik pigi darbo jėga, nepatrauklūs romantiškoje pažinčių rinkoje ir nemėgstami kaimynai. Ji dalinasi, kaip norvegai pakraupo išvydę jos lenkišką pavardę ant pašto dėžutės kaimynystėje.
„Juk tai atbaidys visus nuomininkus ir potencialius buto pirkėjus! Sumažins butų vertę!“ – klykė jie.
Tačiau Ewa primena, kad lenkai yra viena didžiausių emigrantų grupių Norvegijoje ir šiandien stato, gražina ir švarina Norvegiją. Tik antroje vietoje rikiuojasi lietuviai, o toliau – somaliečiai su švedais. Ewa keletą kartų pamini ir lietuvius bei kitus rytų europiečius, kurių likimas panašus į daugelio lenkų, o pasakymas „lenkas“ dažnai simbolizuoja ne tautybę, bet iš rytų Europos atvykusius darbo migrantus.
Ewa nesitaiksto su žeminančiu požiūru į lenkus ir drąsiai teigia, kad tai yra rasizmas. „Grey lives matter“ – pilki gyvenimai yra svarbūs, sako, ji įkvėpta pasaulyje praūžusio „Black lives matter“ judėjimo ir turi galvoje pilką Rytų Europą.
Pilki gyvenimai – tai gyvenimai žmonių, kurie yra nematomi, negirdimi ir mažai kam rūpi. Šie žmonės neturi resursų ir priemonių reikštis viešumoje, dirba kaip arkliai, nesišypso ir nesiskundžia. Tai – žemesnė klasė, kai klasė perauga į etniškumą, į rasę. Tai darbininkai, atliekantys sunkiausius ir juodžiausius darbus už menką atlyginimą, nesiekiantį norvegiško vidurkio, gyvenantys prastose sąlygose.
Pati Ewa, įsimylėjusi norvegą, atvyko gyventi į Norvegiją 2004 metais. Ji pradėjo nuo braškių skynimo, daržų ravėjimo ir darbo rūbų parduotuvėje, o dabar dirba pasaulinėje vaikų teisių apsaugos tarnyboje Osle „Redd Barna“ (liet. Išgelbėkime vaikus), rašo lenkų spaudai, yra Ispanijos ir Lotynų Amerikos studijų magistrė. Ji pripažįsta, kad yra privilegijuota nes Norvegijoje dirba gerai apmokamą saugų darbą su geru pensijos planu, turi šeimą ir keliauja po pasaulį. Tačiau vis viena susiduria su štampais, stereotipais ir žeminančiu požiūriu, nes yra kilusi iš Lenkijos. O kur dar tokie komentarai kaip: „O, taip iš Lenkijos! Mano sode dirba daug lenkų, jie tokie pigūs!“
Man ir pačiai teko išgirsti komplimentą: „O, iš Lietuvos! Pas mane valė puiki lietuvė Lina. Labai gera valytoja!“
Ewa klausia, kodėl negalima būtų parodyti daugiau smalsumo ir paklausti apie nacionalistinę Lenkijos partiją „PiS“, apribojusią abortus Lenkijoje, arba apie 2018 metų literatūros Nobelio premijos laureatę lenkę Olgą Tokarčiuk ir kinematografijos aukštesniąją mokyklą Lodzėje. Tačiau pati pripažįsta, kad tokie pokalbiai su norvegais nutinka tikrai retai, jeigu iš viso pasitaiko.
Ewa knygoje kalbasi su daugybe savo tautiečių. Nuo paprastų darbininkų, kurie Ewos prašė, kad knyga būtų trumpa, iki ambicingų įdomių menininkų, muzikantų, bei mokslininkų iš Lenkijos, kurie akylai seka situaciją Norvegijoje ir Lenkijoje. Nepaisant siekių ir išsilavinimo skirtumų, jie visi yra grūdami į vieną kategoriją – lenkas/pigus darbininkas/ puikus valytojas.
Man knyga paliko įspūdį ir privertė susimąstyti. Supratau, kad tai – kontraversiška knyga, kuri parodo visuomenės žaizdas, kurias ne visi nori pamatyti. Ypač tie, kuriuos tema veikia teisiogiai. Pripažinti, kad yra sunku ar kad tavęs negirdi ir nemato, yra gėdinga. Emigrantai labiau mėgsta piešti nerealiai gražų savo migracijos paveikslą ir pabrėžti, kaip jiems pasisekė ir kiek jie daug užsidirba. Tačiau tai yra saviapgaulė, bet ji padeda išgyventi ir tikėtis geresnės ateities.
Manau, tokią knygą yra sunku parašyti, nes tai yra naujas emigracinės literatūros žanras. Panašių knygų nėra daug. Todėl autorė turi būti tikrai drąsi judėjimo už lygias teises pradininkė ir ledų už geresnį gyvenimą pramušėja. O Ewa tokia ir yra, ji sako daug paaukojusi, kad parašytų šį perspėjantį, kupiną meilės kūrinį šiaurės šaliai, kuri tapo jos namais.
Jeigu skaitote norvegiškai labai rekomenduoju paskaityti šią knygą ir pasimokyti kalbėti apie problemas gracingai ir be baimės. Aš tikrai daug sužinojau apie Lenkiją ir jos didelę diasporą Norvegijoje. Manau, galime šlietis prie savo broliškų kaimynų ir kartu kovoti už geresnį savo gyvenimą Vakaruose bei papasakoti pasauliui, kad turime ir mes kuo pasigirti, pasigarsinti ir pasirodyti. Naujų laikų istorija tik prasideda.
