Pateikiame buvusio kalinio Jono Šapelio liudijimą (Ištrauka iš tardymo protokolo, 1988 m. 12.23): „Kai buvau tardomas pirmą kartą, tai buvau kalėjimo patalpoje surištas už rankų ir pakabintas palubėje, o per nugarą mušdavo rimbu. Mušdavo paprastai vienas iš tardytojų, t. y., tie, kurie apklausinėjo. Mušdavo tol, kol aš netekdavau sąmonės ir atsigaudavau tik po to, kai būdavau perpiltas vandeniu.

Taip mane tardė vieną kartą. Antrą kartą, kai buvau nuvestas tardyti, tai mane pastatė prie sienos ir priekyje atsistojo trys NKVD darbuotojai. Jų taip pat aš nepažįstu. Tada jie man kumščiais daužė ausis iš abiejų pusių. Kai kas pavargdavo, tai pradėdavo daužyti kitas. Man iš ausų ir nosies nuo to bėgo kraujas. Aš pradėjau šaukti, kad nieko negirdžiu, ir jie tada nustojo mušti.

Klausinėjo ir vėl apie Šaulių sąjungą. Aš nieko negalėjau paaiškinti. Po to vėl buvau nuvestas į kamerą. Daugiau manęs netardė. Kartu su mano pažįstamais išbuvau iki 1941 m. birželio 25 d. Visą tą laiką mano būsima žmona Ona Balkontaitė atnešdavo man pavalgyti. Kad prasidėjo karas, aš sužinojau iš kalinių kalbų. Be to, jau birželio 25 d. girdėjosi sprogimai ir šūviai iš vakarų nuo Klaipėdos pusės.

Naktį iš birželio 25 į 26 į kamerą įsiveržė keli uniformuoti NKVD darbuotojai. Jie surišo man ir Kuzminskui, Korzai, J. Jakštui rankas už nugaros ir išvarė į lauką. Pamačiau, kad kieme stovi 4 sunkvežimiai, kuriuose, taip pat surištomis rankomis, buvo sutalpinti kiti kaliniai. Be to, kiekviename buvo ir po du NKVD darbuotojus, kurie stovėjo iš bortų galo. Kartu su NKVD darbuotojais rusais buvo ir keletas lietuvių, tačiau aš jų nepažinojau ir pavardžių nežinau. Aš perkalbėjau su savo draugais ir nusprendėme, kad mus gali sušaudyti, nes kam gi kels vidurnaktį?

Mus nuvežė kelis kilometrus nuo Telšių į miškelį, vadinamą Rainiais. Tas vietas aš žinojau, nes esu vietinis gyventojas. Miškelyje visiems liepė išlipti iš mašinų. Mašinas sustatė aplink laukymę ir šviesomis švietė. Kiek mūsų kalinių buvo atvežta į miškelį, aš tisliai nežinau, bet buvo keturios mašinos. Kiek buvo NKVD darbuotojų, aš tiksliai pasakyti negaliu, bet atsimenu, kad tarp jų buvo ir lietuvių.

Iš kalinių atrinko pirmus 10 asmenų ir sustatė miško aikštelėje. Į tą pirmųjų dešimties tarpą pakliuvo mokytojas Kuzminskas, pašto viršininkas Korza bei Tvėrų viršaitis Jonas Jakštas. Kitų nepažinojau. Mes galvojome, kad taip prasidės šaudymas. Be to, tuo metu įjungė visų mašinų variklius ir buvo nemažas triukšmas.

Tačiau niekas nešaudė, o tik prie kiekvieno iš dešimties asmenų priėjo iš priekio po du ar tris NKVD darbuotojus. Vienas stovėjo už nugaros, kuris laikė kalinį. Tačiau kalinys ir taip negalėjo pasipriešinti, nes jam buvo rankos surištos užpakaly. Prasidėjo klaikus kalinių riksmas. Aš pasibaisėjau, nes pamačiau, kad iš priekio stovintys NKVD darbuotojai peiliu pjaustė tų dešimties asmenų liežuvius ir, nutraukę kelnes, pjovė lytinius organus. Žmonės raitėsi ant žemės ir baisiai klykė.

Ar po to jie numirdavo, aš nežinau. Tik mačiau, kaip kareiviai buožėmis jiems suduodavo per galvą, matyt, pribaigdavo. Nė vienas iš tos dešimties nebuvo nušautas. Kiti kaliniai, taip pat ir aš, stovėjome už nugarų enkavedistams ir viską matėme. Pasibaisėję vaizdu mes puolėme bėgti į visas puses, nes buvo naktis. Tačiau tai buvo sunku padaryti, nes aplink buvo NKVD darbuotojai, o be to, rankos buvo surištos. Mačiau, kaip kareivis šautuvo buože sudavė vienam kaliniui, kurio pavardės aš nežinau.

Aš, dar vežamas, beveik išsilaisvinau rankas, nes, matyt, virvė buvo nestipriai surišta. Tad kai visi išsisklaidė aš griebiau šalia stovėjusį kareivį ir parverčiau ant žemės, o pats ėmiau bėgti miškelin. Po kelių sekundžių į mane pradėjo šaudyti. Aiškiai girdėjau šūvius už nugaros. Griuvau ant žemės ir kelis metrus šliaužiau, o po to vėl bėgau. Manęs, atrodo, nesivijo, nes buvo tamsu.

Bėgo metai, sugriuvo „Blogio imperija,“ kuri, deja, vėl atsigavo, nes atsidūrė buvusio? kagebisto Putino rankose. 2022 metų vasario 24 d. šis, nutaręs realizuoti savo fantazijas apie Rusijos imperijos atkūrimą, į „broliškąją“ Ukrainą pasiuntė savo žmogžudžių kariuomenę, kuri žudė šios šalies, kuri nepakluso jo norams, žmones.“

Bučos žudynės liudininkų akimis

„Jie važiavo gatve. Ji manė, kad jie yra mūsų – amerikiečių laikraščio „The New York Times“ žurnalistams pasakojo jos mama. – Kariai atidengė ugnį. Kulkos perskrodė medinius vartus ir tvorą. Moteris iš karto žuvo.“ Jos 76 metų amžiaus motina Antanina Pomazanko dukros kūną uždengė plastikine plėvele ir medinėmis lentomis.

Žmonių lavonai Bučos gatvėje

„Naktį ją kaip galėdama palaidojau, nes buvo tiek daug apšaudymų, kad nežinojau ką daryti,“ – sakė ji.

Vietos gyventoja Kristina, nepriklausomam rusų tiriamosios žurnalistikos portalui „The insider“ pasakojo, kad visiems tai buvo „siaubingos dienos“, kuomet mieste nebuvo nei elektros, nei vandens, nei dujų. Gyventojams buvo draudžiama palikti savo slėptuves, o nepaklusę buvo sušaudomi be įspėjimo.

„Į mūsų kiemą įsuko karinė rusų technika. Kovo 5 dieną išmušė visus langus, įsiveržė į namus ir atėmė telefonus. Kovo 6 dieną išsivedė mano vyrą ir tėvą apklausai – rado, kad iš jų telefonų buvo skambinta į Ukrainos Teritorinę gynybą. Mes tai darėme, nes bandėme išvažiuoti ar bent kiek sužinoti apie esamą padėtį. Jie (rusai) tikrina viską – įrašus socialiniuose tinkluose, „Telegram“ kanaluose, ir jei tu parašei bent kažką, kas jiems nepatiko – laukia mirtis.

Aplink namą nuolat girdėjosi, kaip šaudomi žmonės – kokie siaubingi tai garsai. Net baisesni, nei bombų švilpimas. Sėdi rūsyje ir meldiesi, kad grąžintų tavo artimuosius.
Mums pasisekė – pasitaikė rusų vadas, kuris myli vaikus. Žinodamas, kad mano trimetė dukra irgi yra rūsyje, įsakė patraukti karinę techniką ir negąsdinti vaiko. Mums atnešė maisto, saldumynų vaikams. Mūsų vyrus paleido – nesugebėjo įrodyti jų kaltės.

Prieš šią rusų karių grupę, kiek anksčiau, per gyvenvietę ėjo „kadyrovcai“. Jie per kažkokį stebuklą aplenkė mūsų namą. Rusų vadas pasakė, kad jei jie būtų įėję vidun, jau nieko iš mūsų nebūtų gyvųjų tarpe. Jie keršija už sunaikintą saviškių koloną ir visiškai nesirenka, ką žudyti... Mums pasisekė“, – leidiniui pasakojo Kristina. Ji taip pat prisiminė, kad kitas tris dienas praleido slėptuvėje savo namo rūsyje, klausantis šūvių garsų.

Į namą buvo atvesdinta 15 žmonių, pabėgusių iš Hostomelio. Pasak moters, šeima stengėsi pamaitinti ir juos, dalijosi turimomis atsargomis.

„Kovo 10 dieną per radiją išgirdome, kad nuo 9 valandos bus atveriamas humanitarinis koridorius ir supratome, kad reikia iš čia bėgti. Paklausėme jų, ar galime išgabenti vaiką. Jie pasakė, kad mašina ne – sušaudys. Nutarėme eiti pėsčiomis. Pasiėmėme vežimėlį, baltą vėliavą ir minimaliai daiktų. Vaikišku vežimėliu teko apvažiuoti taikių gyventojų kūnus, kurie gulėjo gatvėse jau ne pirmą dieną. Vaikui aš apie tai nieko neaiškinau, nes nežinojau, kaip tą padaryti,“ – apie Bučos siaubus pasakojo moteris.

„Beveik kiekviename kieme – rusai. Staiga nuskambėjo komanda „stok!“ Mes sustingome pakeltomis rankomis. Vėliau pamačiau, kad ir dukra vežimėlyje pakėlė rankutes. Du postai mus praleido, o trečiajame pareiškė, kad nepraleis, nes koridorius atidaromas tik 15 valandą. Apėmė baisi neviltis. Grįžome atgal. Dar vienas bandymas. Dairytis negalima – tik pirmyn. Prieš pat mus pralėkė civilių automobilis. Užvažiavo ant minos ir sprogo. Beveik nieko iš jo neliko. Tapo aišku, kad kelias užminuotas.

Vyrai ėjo priekyje, aš su vežimėliu iš paskos. Per minas, žuvusiųjų kūnus, sunaikintą karinę techniką, o vėliau per pelkę, mes kapstėmės į laisvę. Galiausiai mus pasitiko kariai ir perdavė vaikinams iš Nepaprastųjų situacijų ministerijos. Sėdome į autobusus ir išvažiavome. Atvykome į rusų patikros punktą ir laukėme 4 valandas. Naujienos blogos. Mūsų neįleido. Teko nakvoti autobuse.

Mažai žmonių žino apie humanitarinius koridorius šiuose patikros punktuose, kurie juos įsiutina. Sutemus virš galvų ėmė skristi raketos. Radome rūsį – ten pasislėpė moterys ir vaikai. Lauke buvo 10 laipsnių šalčio. Rūsyje trūko kanalizacijos vamzdis ir šiame siaube, smarvėje bei šaltyje mes sėdėjome iki ryto,“ – pasakojo įvykių liudininkė.

„Kol kas esame saugūs, tačiau psichika visiškai sulaužyta. Mes pasikeitėme ir niekas jau nebus kaip anksčiau. Mes stengėmės įprastai bendrauti, net po truputį juokauti, tačiau užmerkus akis, iš karto grįžta tas kūnais nusėtas kelias ir prisiminimai: kaip sustingome su pakeltomis rankomis, laukdami jų sprendimo. Tai, kad mums pavyko ištrūkti, laimė. Tačiau mintimis ir siela aš vis dar su Buča ir su visais miestais didvyriais, su žmonėmis, kurie įstrigę spąstuose su vaikais, kurie išvis neturėjo būti įtraukti į karą“, – sakė ji.

Kita Bučos gyventoja Jekaterina pasakojo, jog iš Bučos ištrūko jau antrą apgulties dieną, tačiau ten liko jos tėvai ir seserys: „Juos keturias paras laikė įkaitais. Jie ėmė vietinius įkaitais ir naudojo juos, kaip gyvą skydą. Šešiems žmonėms rusai davė stiklainį pašteto ir pusantro litro vandens. Tėtį jau buvo pastatę į eilę sušaudyti. Per stebuklą jam pavyko ir jos ištrūkti, o štai dešimt vaikinų išrengė ir sušaudė.

Kovo 11 dieną mano šeimą paleido. Jie traukėsi gatve, kuri buvo nusėta taikių gyventojų kūnais. Mieste visą mėnesį nebuvo dujų, elektros, vandens. Mūsų rajoną okupavo, o gyventojų neišleido. Tuos, kurie išdrįsdavo išeiti į gatvę, sušaudydavo.

Mano tėvas sako, kad tarp okupantų buvo ir rusai, ir buriatai, ir baltarusiai. Jie plėšė namus, o tankus statydavo tiesiai namų kiemuose. Paklausti, ko čia atėjo, jie sakydavo, kad išvaduoti ukrainiečių nuo „banderovcų,“ o baltarusiai sakė, kad tiesiog vykdo įsakymą. Jie visi jauni, maždaug 18-20 metų“, – sakė moteris.

Dar vienas įvykių liudininkas, Igoris, pasakojo „The insider,“ kad karas jį užklupo Bučoje lankant sūnų. Rusų okupantai pasirodė kovo 3 dieną: „Mes pasislėpėme namo rūsyje. Labai išsigandome, nežinojome ką daryti. Tiesiog sėdėjome ir laukėme. Vakare išgirdome, kad jie ėmė daužyti kaimyninio namo langus. Supratome, jog jie marodieriauja, nori kažką pavogti. Visą naktį klausėmės šių garsų, kaip jie daužo langus ir neša daiktus iš namų. Taip ir sėdėjome iki ryto.

Mums pasirodė, kad jie nuėjo gilyn į miestą. Tuomet iškilo klausimas: ką mums valgyti, kaip gamintis maistą ir kaip išvis gyventi? Mieste nebuvo nei elektros, nei dujų. Rusai įkūrė bazę netoli nuo mūsų namų, maždaug už pusės kilometro. Žmonės ėmė eiti iš namų ir pradėjo gaminti maistą ant laužo ugnies.“

Igoris prisiminė savo akimis matęs, kaip rusai atsigabeno artileriją ir ėmė apšaudyti gyvenamųjų namų kompleksą Irpinėje.

„Mūsų rajoną bombardavo ne taip smarkiai, tačiau bombos mus vis vien mus pasiekdavo. Turėjome kaimynę. Raketa pataikė į jos namą, o kaimynei skeveldra smarkiai sužalojo koją. Tą dieną buvo jos sūnaus gimtadienis. Kad jo negąsdintų, ji kentė skausmą, kažkaip pati persirišusi koją. Skambino gydytojams, tačiau šie pareiškė, kad į karo veiksmų zoną nevyks. Taip ji prakentėjo iki ryto, o paskui mirė nukraujavusi.

Civiliai buvo žudomi kiekvieną dieną. Toks jausmas, kad jie ėmė lieti pyktį ant žmonių už sunaikintą karinę techniką. Kažkuriuo metu jie pradėjo patruliuoti gatvėse, eiti į namus, tikrinti telefonus. Pas vieną vaikiną telefone rado nuotrauką, kuri jiems nepatiko – jie jį už tai nušovė.

Kitą dieną jie užėjo į kraštinį namą gatvėje, šalia kurio buvo pastatytos barikados. Jie įsakė name gyvenančiam vyrui išeiti į lauką ir paklausė: „Pas tave čia barikados, tu padėjai jas statyti?“ Ir, nesulaukę atsakymo, jį nušovė.

Drąsūs vietiniai vaikinai savo automobiliu ėmė vežioti vandenį vietiniams. Okupantams tai nepatiko ir jie juos nušovė. Viena moteris gamino maistą kieme prie savo namų. Pamatė rusus ir išsigando. Nubėgo slėptis į laiptinę, o jie ėmė šaudyti į laiptinės duris ir ją nušovė. Aš nežinau, su kuo jie kariauja?“- karčiai stebėjosi vietos gyventojas.

Pabaigai pacituosiu rašytoją M.Gorkį: „Нaиважнейшею приметою удачи русского народа есть его садистическая жестокость“ (pats svarbiausias rusų liaudies sėkmės požymis – jos sadistiškas žiaurumas).

Štai tokiu principu vadovaudamasi gyvena, pasiklydusi XVIII-ame šimtmetyje dabartinė Putino imperija, kur vienintelė „teisė“ yra melas, žmonių mulkinimas, jėga ir smurtas. Iš tiesų, tai – ne valstybė ar imperija, o fikcija. Čia gerai gyvena tik saujelė Kremliaus milijardierių, o visi kiti skursta. Besitęsiantis karas – agresija prieš Ukrainą, juos nuskurdins dar labiau, nes baili „avių banda“ nesugeba pasipriešinti diktatoriui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)