„Delfi“ skaitytoja Margarita, 41 metų moteris, kreipėsi pasakodama, kad turi abejonių dėl savo santuokos.
„Turiu įtarimą, kad mano vyras homoseksualus. Turime kartu du vaikus. Visos jo elgesys rodo neištikimybę, bet jis visą laiką bendrauja tik su vyrais. Socialiniuose tinkluose – tik vyrai, draugai – visi vyrai, vyrai jo telefone, žinutės apie susitikimus, greitukus ir taip toliau... Ką man daryti? Kodėl jis taip su manimi elgiasi? Kaip man gyventi, jei jis neištikimas su vyrais ir manimi naudojasi kaip priedanga?“ – klausė Margarita.
„Pasikalbėk“ psichologė Roberta Pečiuraitė paaiškino, kaip reikėtų elgtis moters situacijoje ir kas svarbiausia, turint tokių ar panašių nuojautų šeimoje.
– Iš kokių požymių moteris gali nujausti, kad netraukia vyro ar kad jį traukia kiti vyrai?
– Seksualinį potraukį lemia daug dalykų, tiek vyrams, tiek moterims stipriausias jis būna pirmaisiais draugystės metais. Potraukio pokyčiai gali būti susiję su įvairiomis fizinėmis ir psichikos ligomis, medikamentų vartojimu, hormonų svyravimais, sunkumais romantiniuose santykiuose ar stresu už santykių ribų ir dar daugybe kitų aspektų, todėl daryti skubotas išvadas dėl potraukio sumažėjimo tikrai nebūtų teisinga.
Be to, nors dažnai įsivaizduojame, kad homoseksualiems vyrams ar moterims yra būdingas tam tikras aprangos stilius, bendravimo būdas, gestai ar kokie nors kiti ženklai, išskiriantys juos iš aplinkinių, visgi nėra jokių visuotinų signalų, kurie nurodytų žmogaus lytinę orientaciją. Taigi, kad ir kaip nejauku bebūtų, vienintelis būdas sužinoti savo partnerio ar bet kurio kito žmogaus seksualinę orientaciją – tiesiog jo paklausti.
– Kodėl šiais laikais, kai, atrodo, turime visišką laisvę būti, kokiais esame, vis dar atsiranda poreikis slėptis? O gal tai – bandymas pritapti prie sociumo?
– Visiška laisvė būti, kokiu nori, deja, kol kas yra tik siekiamybė. Didelė dalis LGBT+ bendruomenei save priskiriančių žmonių Lietuvoje vis dar dažnai susiduria su homofobija, bifobija, transfobija ar kitomis diskriminacijos formomis. Atskleidus savo lytinę orientaciją iškyla grėsmė būti atstumtiems šeimos ar draugų, patirti fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą, tampa sunkiau gauti norimas pareigas darbe, įteisinti santykius, įsigyti nekilnojamo turto.
Nepalankus visuomenės požiūris susijęs su ženkliai išaugusia rizika susidurti su psichikos sveikatos sunkumais – depresija, nerimo sutrikimais, savižudybe. Liūdna, bet nevisi psichikos sveikatos specialistai priima homoseksualumą, biseksualumą ar aseksualumą kaip sveiką seksualumo išraišką, dėl šios priežasties net ir psichologinės sveikatos paslaugų prieinamumas LGBT+ žmonėms yra apsunkintas.
Nors gali pasirodyti keista, tačiau biseksualūs žmonės dažnai kenčia nuo diskriminacijos ir pačioje LGBT+ bendruomenėje – vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad šie žmonės itin lengvabūdiški, ar kad biseksualumas neegzistuoja visai. Be to, neretai homoseksualūs ar biseksualūs žmonės išgyvena internalizuotą homofobiją ar bifobiją, kitaip sakant, jiems būdingas savęs nuvertinimas, pasibjaurėjimas savimi ar net neapykanta sau dėl netradicinės orientacijos, tokiu atveju visais įmanomais būdais vengiama atsiskleisti. Internalizuota homofobija ar bifobija gali būti susijusi su stigmatizuojančiomis visuomenės normomis, šeimos, kurioje žmogus augo, požiūriu į seksualumą, išpažįstamos religijos nuostatomis.
– Ar tiesa kai kurių įsitikinimas, kad didelis procentas žmonių iš tiesų yra biseksualūs ir partnerį gali pasirinkti priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių?
– Mokslui jau seniai nekyla abejonių, kad seksualinė orientacija nėra kažkas, ką būtų galima pasirinkti pačiam – paprastai ji išryškėja ankstyvosios paauglystės metu. Tačiau tikrai ne kiekvienas žmogus, jaučiantis trauką, pavyzdžiui, tos pačios lyties partneriui, visa gyvenimą ir liks homoseksualus. Tai visiškai natūralus reiškinys, vadinamasis seksualinis fluidiškumas – seksualinio potraukio lankstumas žmogaus gyvenimo eigoje, kuris gali būti ilgalaikis ar trumpalaikis. Pastebėta, kad seksualinis fluidiškumas kiek labiau būdingas moterims. Žinoma, tai nereiškia, kad visi esame biseksualūs ar, kad seksualinės orientacijos nėra. Visai ne, tiesiog tai dar kartą patvirtina, kad žmogaus seksualumas yra be galo įdomus dinamiškas procesas.
– Kaip elgtis moteriai, nujaučiančiai, kad jos vyrą traukia vyrai?
– Kad ir kaip elementariai tai skambėtų – svarbiausia kalbėtis. Stengtis kalbėti kiek įmanoma atviriau, nekaltinant, paliekant erdvės kitam žmogui kalbėti ir būti išgirstam. Vis dar nesame įpratę kalbėti apie seksualinį gyvenimą, seksas siejamas su kažkuo nešvariu ir gėdingu, todėl nenuostabu, kad kalbėtis, greičiausiai, bus nejauku. Jeigu pradėti pokalbį vienam pernelyg sunku, padėti galėtų psichologas, seksologas ar porų psichoterapeutas.
– Ar įmanoma išsaugoti šeimą ir kokios kokybės ji tada būtų? O galbūt geriau likti bičiuliais, kartu auginti vaikus, tačiau nebesisieti seksualiniais ryšiais?
– Paaiškėjus, kad jūsų partnerį traukia tos pačios lyties žmonės, gali apimti beviltiškumas, pyktis, jausmas, kad jus apgavo. Gali norėtis įtikinti partnerį, kad jis klysta, neretai abu partneriai jaučia kaltę. Dažnai tokius išgyvenimus lydi ir netekties jausmas – netenkama ateities, kuri buvo planuota su šiuo žmogumi, o praeities patirtys permąstomos, jų vertė sumenkinama dėl tikros ar tariamos partnerio apgavystės.
Natūralu, kad tokioje sudėtingoje situacijoje gali prireikti psichikos specialistų pagalbos, jie galėtų padėti rasti abiem pusėms tinkamą sprendimą – ar tai būtų santykių nutraukimas, ar kitokios kokybės santykių kūrimas. Svarbu, neturėti nerealių lūkesčių – psichologas negali pakeisti kliento seksualinės orientacijos. Be to, įrodyta, jog terapija nukreipta į lytinės orientacijos keitimą, yra žalinga – ji susijusi su psichikos ligomis ir ilgalaike psichologine trauma. Dėl šios priežasties didelėje dalyje pasaulio tokia terapija yra draudžiama.
