Tačiau jo sukurtas dviratis kainavo net 40 guldenų – daugiau nei žmogus tada uždirbdavo per metus. Per 204 metus, kurie prabėgo nuo šio išradimo, dviratis ne tik labai pasikeitė ir patobulėjo. Jis tapo visiems prieinamas ir išpopuliarėjo visame pasaulyje. Tai – patogi, užimanti mažai vietos, ekologiška, itin sveikatinga ir visiems prieinama transporto priemonė.
Nauda net odai
Dviratis pasižymi ne tik visuomenine nauda – jis neteršia aplinkos. Daugiausia naudos dviratis suteikia tam, kuris juo važiuoja. Ši priemonė – geriausias susirgimų profilaktikos specialistas ir daugelio susirgimų gydytojas.
Per ramaus pasivažinėjimo dviračiu valandą mūsų organizmas sudegina apie 500 kalorijų. Reguliariai minant dviračio pedalus pagerėja savijauta, netenkama kelių kilogramų svorio ir pailsima. Tai – labai patraukli laisvalaikio praleidimo forma su šeima ir draugais.
Ši poilsio ir sporto rūšis teigiamai veikia visas žmogaus organizmo sistemas. Pagerėja kraujo ir medžiagų apytaka. Važiavimas dviračiu apsaugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų, gerina kvėpavimo funkciją, virškinimo organų motoriką, didina organizmo ištvermę, raumenų jėgą, sąnarių lankstumą, o senstant pristabdo kaulinio audinio išretėjimą (osteoporozę). Iš organizmo šalinami toksinai ir gaminasi kolagenas. Dėl to sumažėja odos raukšlių ir greičiau gyja odos žaizdos.
Važiavimas dviračiu teigiamai veikia visus vidaus organus. Suintensyvėja kvėpavimas, pagerėja virškinimas. Važiuojant dviračiu, kojų raumenys tampa tarsi „antrąja širdimi“. Minant dviračio pedalus, blauzdų ir šlaunų raumenys susitraukinėdami ritmiškai suspaudžia kojų venas ir venų vožtuvėlių pagalba varo kraują į širdį. Dėl to sumažėja širdies ligų pavojus.
Dėl pagerėjusios kraujo apytakos, galvos smegenys geriau aprūpinamos deguonimi ir maisto medžiagomis. Pagerėja protinė veikla: skatinamas naujų minčių generavimas ir kūrybinio potencialo vystymasis. Galvos smegenyse pasigamina daugiau taip vadinamų „laimės hormonų“ (serotonino, endorfinų), kurie gerina nuotaiką. Ši sporto rūšis įgalina žmogų atsisakyti žalingų įpročių.
Svarbu pabrėžti, kad važiavimas dviračiu tausoja kojų sąnarius, kurie būna labiau apkrauti einant arba bėgant. Ši sporto rūšis naudinga kovojant su stuburo skausmais, nes sėdint ant dviračio sumažėja stuburo apkrova.
Šios dviratės transporto priemonės nauda sveikatai, manau, niekas neabejoja, nes ji žmogui teikia daug privalumų: nekelia triukšmo, neteršia oro, užima mažai vietos, nereikia mokėti už stovėjimą ir draudimą ir kainuoja dešimtis kartų mažiau nei automobilis. Dviračiu gali naudotis visi – nuo vaiko iki senolio. Be čia minėtos šios dviratės transporto priemonės įtakos mūsų sveikatai, didmiesčiuose, kur dažnai susiformuoja milžiniški transporto kamščiai, dviratis mus įgalina nuvykti iš taško A į tašką B greičiau nei visuomeniniu transportu ar automobiliu.
Užsienyje – dviratininkams fantastiška
Tačiau norint juo tinkamai naudotis, reikia ne tik dviračio ir noro važiuoti. Dar reikalingos ir sąlygos – dviračių takų infrastruktūra. Savo laiku esu dviračiu važinėjęs įvairiose šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Olandijoje, Kanadoje. Lietuvoje kiekvienais metais nuvažiuoju tūkstančius kilometrų. Dėl to galiu palyginti dviračių takų infrastruktūrą pas mus ir vakarų valstybėse. Turiu pripažinti, jog tai – lyg diena ir naktis.
Susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje tyčia daroma viskas, kad žmonės naudotųsi automobiliais, gadintų savo sveikatą, terštų orą ir nevažiuotų dviračiais. Tuo tarpu, kaip teigia Olandijoje gyvenanti lietuvė Eglė Girdenytė, ten nė minčių nekyla į darbą važiuoti automobiliu. Įdomu, kad ten ne tik dviračių takai atskirti nuo gatvių. Eismo taisyklės ten numato, kad eisme dviratininkai turi pirmenybę prieš automobilių vairuotojus. Gatvėse, kuriose numatytas dviratininkų pirmumas, automobilių vairuotojams nustatytas 30 km/val. leistinas greitis. Ten dviratis tarnauja ne tik rekreacijai ir poilsiui. Jis ten – kasdieninė transporto priemonė.
O Danijoje, Kopenhagoje, gyvenanti Evelina Garnelytė teigia, kad šioje šalyje dviračiai buvo itin populiarūs jau tarpukariu (1920-1930 m.) skirtingų socialinių sluoksnių žmonės jais važiavo į darbą, o savaitgaliais – į užmiestį. Vėliau auganti automobilių pramonė viską pakeitė. Tik 20 amžiaus 8-ame dešimtmetyje ištikus Artimųjų Rytų naftos krizei dviračiai grįžo į Danijos gatves. Danijos vyriausybė įdėjo daug pastangų kuriant patogią infrastruktūrą dviračiams. Buvo nutiesti kokybiški dviračių takai ir stovėjimo vietos. Šiuo metu šioje šalyje dviračių yra du kartus daugiau nei gyventojų.
O kokia padėtis Lietuvoje?
Ryte Vilniuje galima stebėti tarsi milžiniškas Anakondas, automobilių voras, lėtai slenkančias iš priemiesčių į centrą. Dėl chaotiško miesto plėtimosi, buvę kolektyviniai sodai dabar transformavosi į priemiesčius. Dėl to žmonės į miesto centrą veža savo vaikus į darželius bei mokyklas, o patys važiuoja į darbą. Pavakare veiksmas vyksta atvirkščia tvarka.
Manau, kad atsirastų daug tokių, kurie mielai automobilį iškeistų į dviratį. Deja, tam reikalinga kokybiška, atitinkanti visus reikalavimus, dviračių takų infrastruktūra, kurios praktiškai (išskyrus miesto centrinę dalį) sostinėje nėra.
Tačiau ne vienam kiltų natūralus klausimas: nulipus nuo dviračio, suprakaitavusiam sėsti prie darbo stalo? Olandai šį klausimą labai lengvai sprendžia. Jie į įstaigą važiuoja apsirengę tokią aprangą, kuri tinka važiuoti dviračiu. Atvykę į darbovietę, eina į dušą ir persirengia darbine uniforma.
Tačiau, kaip teigia Andrius Jakučiūnas, dviračių infrastruktūros Vilniuje kūrėjai padarė viską, kad keliauti dviračiu Vilniuje būtų kiek įmanoma nepatogiau. Dviračių takų daug kur tėra atkarpos, dalis jų tiesiog nupiešta ant šaligatvių, sudėliota iš trinkelių. Kelionė dviračiu čia realiai reiškia daugybės vingių, posūkių, užvažiavimų ir aplenkimų ruožą, kurį įveikiant, negana to, kartais tenka važiuoti ir žvyru.
Koks turi būti dviračių takas? Dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas pateikia iškalbingą pavyzdį: Vilniaus miesto savivaldybė 2016 metais skyrė 1 milijoną eurų krepšinio klubui „Lietuvos rytas“ paremti ir 20 tūkstančių eurų dviračių takų infrastruktūros plėtrai ir priežiūrai. Šie skaičiai parodo Sostinės valdžios prioritetus.
Jis pažymėjo, kad retas dviračių takas tinka eksploatacijai. Dviračių takas turėtų būti toks, kad juo galėtų važiuoti keturi žmonės greta vienas kito. Tai yra, du žmonės gali važiuoti viena kryptimi, o du – priešinga. Tada jie galės bendrauti važiuodami. Jo manymu, šiuos reikalavimus atitinka dviračių takas iš Šventosios į Palangą.
E. Kriščiūnas teigia, jog apmaudu, kad į dviračių eismo problemas neįsijungia Sveikatos apsaugos ministerija, nes dviratis gali daug prisidėti prie susirgimų profilaktikos. Tačiau ar šiai ministerijai rūpi ligų profilaktika? Anaip tol. Jiems rūpi tik pasekmės – ligų gydymas, nors jos valstybei daug brangiau kainuoja. Susirgimų profilaktika mažai rūpi ir mūsų politinėms partijoms, tame tarpe ir profesinėms sąjungoms. Jų lyderiai nesupranta, kad sveiki žmonės, sveika tauta – mūsų valstybės stiprybė ir gerovė.
Savo laiku jau buvo rašyta apie „dviračių taką“ Santariškės – Žalieji ežerai – Europos parkas. Nekyla ranka šį neasfaltuotą, žvyru ir akmens skalda padengtą keliuką vadinti tikru dviračių taku, nes jis, toli gražu, neatitinka reikalavimų, kurie turi būti taikomi dviračių takams. Sausuoju laiku čia viešpatauja dulkės, o lietui palijus, susiformuoja balos, kurios vėliau virsta purvo voniomis.
Takas atsirado seniai – 2005 metais, kuomet Lietuva jau buvo ES narė. Nežinau, ar tam tikslui buvo skirtos ES lėšos. Jeigu buvo, tai tako tiesėjai jas sugebėjo gerai įsisavinti. Paradoksas: dideliems akmenims, kurie žymi kilometrus, išgraviruoti ir atgabenti lėšų pakako, o asfaltui nebeliko. Keistai atrodo ir šį „taką“ žymintys nerūdijančio plieno stulpai su nuoroda, kad tai – Žaliųjų ežerų takas. Rašyti, jog tai dviračių takas, nedrįso. Šiuo taku gali vedžioti šunis, vaikščioti. Dviračiu važiuoti gali tik tas, kuriam patinka ekstremalus važiavimas. Kada čia atsiras tikras dviračių takas, niekas nežino...
Tuo tarpu šis kelias turėtų būti reprezentacinis. Jis vingiuoja per vaizdingą Verkių mišką. Juo važiuoja žmonės pailsėti prie ežerų. Ne tik prie Žaliųjų, kur giedriomis vasaros dienomis būna žmonių skruzdėlynas. Šiuo keliu galima pasiekti mažus, ramius ir jaukius žmonių pamėgtus miško ežerėlius. Anksčiau šiuo keliu į Europos parką ir prie ežerų važiuodavo nemažai dviratininkų iš užsienio. Teko su jais kalbėti. Jie labai stebėjosi, kad Lietuvos sostinėje tokie prasti dviračių takai.
Eismo kultūra apverktina
Neverta pamiršti ir eismo kultūros klausimo, kuris svarbus visiems keliaujantiems. Kurios dėka mes galime išvengti eismo incidentų. Pagrindinė, universali eismo taisyklė – pavojingiausias eismo dalyvis turi būti budriausias ir atsakingiausias. Dar neteko girdėti, kad dviratis būtų partrenkęs automobilį. Labai retas vairuotojas prie nereguliuojamos sankryžos sustoja ir praleidžia dviratininkus.
Neseniai „Delfi“ skaičiau siūlymą leisti dviratininkams važiuoti per perėjas nenulipant nuo dviračio. Tik neaišku, per kokias perėjas – reguliuojamas ar nereguliuojamas, miesto centre, ar užmiestyje? Kodėl latviai ir vakarų europiečiai leidžia dviratininkams važiuoti per perėjas, o Lietuvoje negalima? Jeigu dviratininkas apdairiai ir atsakingai važiuos per perėją, jis ją greičiau paliks ir netrukdys eismo. Reikia vadovautis vakariečių patirtimi, o neišradinėti dviračio patiems.
Dviratį gali įsigyti kiekvienas. Tai – ne automobilis. Deja, palyginus su europiečiais, tais pačiais olandais ar danais, lietuviai pirmenybę teikia ne dviračiui, o automobiliui. Ne todėl, kad jie turtingesni. Vakarų Europos gyventojai labiau už mus rūpinasi ne tik savo, bet ir aplinkos sveikata, Priežastis akivaizdi – Lietuvoje labai prasta dviračių takų infrastruktūra.
Be to, čia į dviratininką žiūrima kaip į antraeilį eismo dalyvį. Jis yra atstumtasis, o jo poreikiai ignoruojami. Ar ne laikas tokio požiūrio atsisakyti? Dėl to visiems bus tik geriau. Tuomet daugeliui lietuvių nekils klausimas – važiuoti dviračiu ar nevažiuoti?
