aA
Iš šio garsaus laisvės kovotojo buvo atimta didžiausia jo aistra – skrydis. Bet vyras nepasidavė ir didžiomis jėgomis siekė Lietuvai laisvės, nors patyrė ir siaubingų išdavysčių, ir gaudynes.
Paskutinysis laisvės kovotojas.
Paskutinysis laisvės kovotojas.
© Asmeninins albumas

Lietuvos karo lakūnas Konstantinas Liuberskis gimė 1913 m. liepos 23 d. Tėvai nuo mažens Kostukui diegė meilę Tėvynei ir Dievui. Mokydamasis Žagarės „Saulės“ progimnazijoje jis domėjosi ne tik mokslais. Jį labai traukė sportas ir technika. Kostukas tvirtai nutarė būti lakūnu.

1930 metais jis puikiais pažymiais baigė mokyklą, o paskui įstojo į Kauno karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų skyrių. Stažuotės metu įvyko incidentas, kuris jam galėjo baigtis tragiškai. Su žvalgu leitenentu Kaupu jis skrido lėktuvu „Albatros CIII“. 2000 metrų aukštyje lėktuvas įskrido į debesis ir pateko į suktuką. Tik žvalgui iššokus su parašiutu, Liuberskiui pavyko išeiti iš suktuko.

Atsisveikinimas su didžiąja aistra

Baigęs mokslus Liuberskis pradėjo tarnauti Lietuvos karo aviacijos trečiojoje bombonešių eskadrilėje Zokniuose. Tarnavo pavyzdingai, todėl jį gerbė draugai ir vadai. Ne kartą buvo paskatintas. 1935 m. Liuberskis dalyvavo aviacijos šventėje Kaune. Po metų aviacijos šventėje skrido lėktuvu „Ansalgo A120“ kartu su žvalgu Žižiu. Eskadrilės rikiuotėje jis demonstravo aerodromų ir kitų objektų puolimą.

Liuberskis baigė aklojo skridimo mokymus ir gavo pirmos eilės karo lakūno vardą. Paskui dalyvavo karo aviacijos dienos skraidymuose Kaune, o 1939 m. – aviacijos parade Vilniuje, kuris buvo organizuotas mūsų senosios sostinės atgavimo proga. Deja, sostinės sugrąžinimo džiaugsmą netrukus nustelbė praradimai.

Tuo metu ėmė plisti populiari daina „Vilnius mūsų, o mes rusų“. 1940 m. kovo 16 d. K. Liuberskiui suteikė viršilos karinį laipsnį ir apdovanojo „Plieno sparnų“ garbės ženklu. Tarnaudamas Lietuvos aviacijoje Liuberskis skraidė 695 valandas. Deja, netrukus prasidėjusi sovietinė okupacija sujaukė visus planus. Spalio 23 d. okupantų valdžia jį atleido iš karo aviacijos.

Su kokia širdgėla Kostui Liuberskiui teko atsisveikinti su dangaus žydryne ir jam brangiu dangaus paukščiu galima spręsti iš jo dienoraščio ištraukos: „Visi paskutinį kartą susirinkę angaruose slankiojom tarp lėktuvų paskutinį kartą. Paskutinį... dejavo kažkas giliai širdyje. Prieinu prie savo brangaus draugo „Gloster Gladiator 712“. Kiek mes ten aukštai, tylioje erdvių mėlynėje vartėmės, broluži? Kiek brangių, nepamirštamų valandėlių išbuvome ten aukštai tarp debesėlių... girdėjom klaikų mirties juoką... Erdvė mus sujungė, brolyti, o dabar? Reikia skirtis.

Iš lėto įlipęs atsisėdu kabinoje. Pakutinį kartą apžiūriu prietaisus. Patikrinu benziną, – pilnas bakas. Taip visuomet darydavau prieš skridimą. Žydriąją erdvių platybę, išplėšė, užvaldė raudonųjų vagių gauja. Tvirtai spaudžiu vairą ir aiškinu savo erdvių bičiuliui: ateis, broluži, diena... Raudonieji tarakonai vėl turės grįžti į savo plyšius. Mes būsime laisvi! Susitiksime. Ir vėl lenktyniausime su vėtromis! Pasilenkęs pabučiavau vairalazdę.“

Iškilmingai prisiekė kovoti

Vokiečių okupacijos metu K. Liuberskis gyveno Šiauliuose ir dirbo finansų inspekcijoje. Prasidėjus antrai sovietų okupacijai, jis neketino trauktis iš Tėvynės, kaip darė daugelis jo kolegų. Kai frontas pasiekė jo gimtinę, sprogusio sviedinio skeveldra sužeidė jo koją. Kurį laiką teko gydytis raudonosios armijos karo ligoninėje. Netrukus enkavedistai pradėjo persekioti visus, kurie vokiečių okupacijos metu dirbo valstybinėje tarnyboje. Savisaugos instinktas jam pašnibždėjo trauktis toliau nuo gimtinės.

1945 m. pabaigoje su motina jis atvyko į Vilnių ir įsidarbino šv. Jokūbo ligoninėje. Tačiau ir sostinėje jo gyvenimas buvo neramus. Jį greit atpažino MGB agentai. Pajutęs pavojų, Liuberskis nusprendė grįžti arčiau gimtinės. Jis apsigyveno Ramoškių kaimo (Žagarės r.) gyventojų Norvaišų sodyboje prie Skaistgirio. Čia Kostas užsiėmė žemės ūkio darbais.

Deja, nebuvo ramybės ir kaime. Okupantai išaiškino jo darbą vokiečių valstybės tarnyboje. 1950 m. balandžio mėn. į sodybą atvyko trys stribai, jį areštavo ir nusivarė į Žagarę. Supratęs kas jo laukia, Kostas, sulaukęs tinkamos akimirkos, kuomet du stribai užėjo pas gyventoją, staiga išplėšė iš jį variusio stribo šautuvą, nustūmė kolaborantą į griovį ir sėdęs ant netoliese besiganančio arklio paspruko į Tyrelio miškus.

Šiuose drėgnuose miškuose, nusidrėkusiuose tarp Juodeikių ir Šakynos, tuo metu veikė Prisikėlimo apygardos laisvės kovotojai. Liuberskis čia rado paskutinius apygardos kovotojus, kurie buvo susibūrę į Juozapavičiaus tėvūnijos Ąžuolo būrį. Kostas tapo šio būrio kovotoju. 1950 m. K. Liuberskis iškilmingai prisiekė kovoti prieš okupantus iki paskutinio atodūsio ir gavo Žvainio slapyvardį.

Partizanų šūviams aidint

Kadangi jis buvo kariškis, būrio vadas A. Trinka-Algis jam greitai patikėjo tėvūnijos organizacinio skyriaus viršininko pareigas. Labai svarbios buvo ir kitos jo pareigos – partizaninės spaudos leidyba. Jis redagavo ir leido laikraštį „Partizanų šūviams aidint,“ kuris ėjo nuo 1952 iki 1955 m. 1953 m. liepos 1 d. išėjo spalvotas laikraštis „Partizanų šūviams aidint“.
Ta proga buvo rašoma: „Kiekvieno rašytojo šventa pareiga kurti kūrinius, kurie tautoje keltų tautinį susipratimą. Aprašytų visas okupanto negeroves ir skriaudas toje aplinkoje, kurioje jis gyvena ir žino aiškius faktus. Tuo rašytojas daugiau pasitarnaus būsimai laisvos Lietuvos istorijai.“

Reikia pažymėti, kad šis laikraštis buvo paskutinis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) periodinis leidinys, kurį kovotojai leido ginkluoto pasipriešinimo pabaigoje labai sunkiomis sąlygomis. Be K. Liuberskio, kuris pasirašinėjo Žvainio, Rinvydo, Vaidilos, Aklojo, Dainiaus, Ževernos ir kitais slpapyvardžiais, laikraštį leido ir kiti jo kovos draugai: St. Erstikis-Papartis, Patašonas, A. Verbickas-Bijūnas, Bičiulis, A. Trunka-Algis, Julius Adomaitis-Erdvilas. Prie laikraščio leidybos prisidėjo ir partizanų rėmėjos: Vincenta Džiugytė-Ramunė, Undinė Kleopa Džiugytė-Vaidilutė, Živilė ir Danutė Šnaraitė-Rugiagėlė.

Laikraštis rašė apie to meto padėtį okupuotoje Lietuvoje, apie okupantų ir jų pakalikų žvėriškumą ir apie mūsų tautos ryžtą iškovoti už laisvę. 1953 m. sausio-vasario mėn. laikraščio Nr. 1 (15) buvo rašoma: „Mūsų tauta vėl užvertė vieną savo istorijos lapą. Gausiai sukruvintą tautos sūnų ir dukrų krauju, kurio pareikalavo žiaurioji viso pasaulio tronija bolševizmas <...>

Ateis diena, kuomet „Taikos stovyklos“ „herojų“ žvėriškų darbų paslaptys bus išaiškintos, raudoniesiems tautos budeliams bus nuplėštos kaukės ir visi jie bus pasodinti į kaltinamųjų suolą. Šis Lietuvos tautos sukruvintasis lapas bus tiesos liudytojas ir gyvas faktas, kuris įrodys visus šiandieninius „Taikos stovyklos“ darbus, pralenkusius visus iki šiol žinomus pasaukyje buvusius tautų žudikus.

Šiandien Lietuvos sūnus ar dukra, kuris tik prisimena savo bočių garbingą praeitį ir nori kiek laisviau pagalvoti, tam savo Tėvynėje vietos neturi. Jį turi globoti žaliosios Lietuvos girios, o jei ne, tai „taikos apaštalai“ ištrems į „taikos stovyklą,“ kurioje liksi šaltųjų stepių auka. Žiaurūs okupantai, supraskite ir teisingai pagalvokite – ar jūsų čia tėvynė? Ne! Jūs esate atėjūnai ir jėga pavergę norite tapti mūsų tautos šeimininkais. Norite, kad jums vieniems priklausytų visos mūsų tautos gėrybės. Tokių šeimininkų, kurie plėšia mūsų kraštą ir eina prieš tautos valią, lietuvių tauta nepripažįsta. <...>

Ne! Lietuvių tauta nenusigąs ir nepaklus pavergėjams. Tautų grobuonis bolševizmas pavergtų tautų lavonais užsiris. Bolševizmas gali praryti medžiaginę mūsų tautos dalį, bet jis neįstengs praryti garbingos, galingos tautos dvasios, kuri gimė mūsų kunigaikščių pilyse, prie šventosios ugnies, kurią kūreno nekaltos ir kilnios Lietuvos dukros vaidilutės. <...> Nepamirškime tiesos ir, kol dar tebestovime ant Naujųjų metų slenksčio, nesiduokime apdumiami akių bolševikinio melo, kuris šiandien taip plačiai yra propaguojamas! Kovos broliai, mūsų tikslas atremti bolševikų melagingą propagandą!

Tam tikslui turime panaudoti visas priemones, kurios demaskuotų melagingus komunizmo planus. Bolševikai deda šiandien visas pastangas, kad apgautų viešąją žmonių nuomonę ir užmaskuotų tikruosius bolševikinius savo tikslus. <...> Maskvos tikslas buvo, yra ir bus pasaulyje kelti neramumus, kuriais pasinaudodama galėtų iškopti į valstybių viršūnes ir tenai įgyvendinti savo diktatūrą, paversdama gyventojus beteisiais vergais. Ji nustato tokias politines gaires, kurios veda ištisas tautas prie visiško nusmukimo. <...>

Tad šių devintųjų kovos metų žygiai prieš bolševizmą turi būti ryžtingi ir šaltai apgalvoti, kad nepadarytume nereikalingų išsišokimų, galinčių pakenkti gyvybinėms mūsų tautos jėgoms, kurios bus reikalingos lemiamuoju išsilaisvinimo momentu. Apgalvotai ženkime per 1953 Naujųjų metų slenkstį į garbingą kovą prieš žiaurius viso pasaulio tironus! Telinksmina visus laisvės kovotojus Naujieji metai.“

Apnuodijimas miške

1954 m. rugsėjo 4 d. Tyrelių miške K. Liuberskį ir jo kovos draugus apnuodijo okupantų užverbuotas ryšininkas. Liuberskis savo dienoraštyje vėliau rašė: „Pabaigęs spausdinti Tyrelio miške laikraštį „Partizanų šūviams aidint,“ 1955 m. Nr. 3, susikrovėme į kuprines ir klampiais lieknais bridome į Laumakių kaimo palaukę prie pakrypusios, liūdnai krūmokšniuose rymančios Adolio Šliažo lūšnelės. Susitikome Adolį tiek daug kartų mums kovoje padėjusį... Linksmai šnekučiavomės... paprašėme, kad jis atneštų ką nors užkąsti...

Ilgai laukėme. Pagaliau į slaptavietę skubiai, kiek pageltusiu veidu įžengė Adolis: „Ilgai laukėte, ką? – peržvelgė trumpu žvilgsniu. Na, bet už tai blynelių dar šiltų ir saldžių – šypsojosi neįprastai pašiepdamas – o čia dar ir lašelį.“
Ištraukęs pusbonkį pylė į stikliuką. Nieko blogo neįtardami, mes tuojau kareiviškai: „Blynai į burną, o lašelis – po Adomo obuoliu.“

Taip pavaišino mus Šliažas Adolis, gimtosios žemės brolis... jam nuėjus vandens, likę vieni, pajutome baisų nuodų veikimą: ūžė, zvimbė ausyse, šaltis stingdė širdžių plakimą, temo akyse, iš burnos tekėjo seilės... Supratome, jog esame apnuodyti. Pasiėmę ginklus, griuvinėdami, kiekvieną sekundę vis labiau silpdami, bėgome gilyn į Tyrelio mišką. Du kritome apalpę. Per Dievo pagalbą tretysis iš mūsų buvo suvalgęs tik vieną blyną. Todėl jis, prieš nustodamas jėgų, mus vilko, lyg katė savo vaikus, pakaitomis vis gilyn į miško prieglobstį.

Keturias paras klajojome vienmarškianiai ir beginkliai, siaubingų vaiduoklių persekiojami, baisių nuodų graužiami. Pagaliau praėjo. Akys pradėjo matyti kažkaip keistai švytinčius medžius, giedrą ir labai šviesų dangų.“ (A. Garmutė, „Tėvo vasara,“ p. 145).

Po 4 parų klajonių miškais Liuberskis sugebėjo pasiekti Reibinių kaimą, kur jį išslaugė ryšininkė Kleopa Džiugytė-Vaidilutė. Kovotojus išgelbėjo laiminga aplinkybė. MGB užverbuotas agentas Adolis Šliažas, paveiktas nuodų, miške, skubėdamas apie įvykdytą užduotį pranešti atokiau laukiantiems kagebistams, pakeliui neteko sąmonės. Žmonės jį rado ir nuvežė į Meškuičių ligoninę. Kol jis išsikrapštė iš ligoninės, kol pranešė saugumiečiams, praėjo kelios dienos. Deja, pranešta buvo per vėlai. Laisvės kovotojų pėdsakai jau buvo ataušę.

Iki laisvės – 21 metai

1955-1957 m. žiemą K. Liuberskis ir J. Adomaitis slapstėsi Latvijoje, vienkiemyje, pas Liuciją Lukošiūnienę. Pas Lukošiūnus jie apsilankė ir 1958 metais. Šių laisvės kovotojų garbei verta pridurti, kad, nors ir likę vieni, jie nenusmuko iki plėšikų lygio. Padedami ištikimiausių ir drąsiausių rėmėjų (juk valgyti reikėjo), jie stengėsi palaikyti pasipriešinimo okupantams dvasią ir daryti tai, kas buvo įmanoma jų jėgomis ir pastangomis.

1957 m. vasarą, po susidūrimo su milicininkais, K. Liuberskis dingo iš KGB akiračio. Manoma, kad tuo metu jis partizanavo Šakynos ir Kruopių apylinkėse. Daugiau nei po dešimtmečio, 1969 m. spalio 2 d., Akmenės rajone, Menčių ir Liepkalnio kaimų apylinkėse (Tarp Kruopių ir Akmenės), paskutinį aktyvų Lietuvos laisvės kovotoją Kostą Liuberskį-Žvainį nužudė KGB smogikai. Jo palaikai buvo užkasti Liepkalnio kapinių apylinkėse, tačiau iki šiol jų nepavyko rasti.

2003 m. spalio 22 d. K. Liuberskiui-Žvainiui buvo suteiktas kario savanorio statusas. 2004 m. spalio 27 d. jam sutektas vyresniojo puskarininkio laipsnis, o 2007 m. gegužės 9 d. LR Prezidento dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

1955 mtais K. Liuberskis rašė: „Ateis diena, kada laisvosios šviesos žibintas, iškeltas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio žuvusiųjų didvyrių rankų, nugalėjęs vergijos tamsą, auksiniais laisvės spinduliais sužibės aukštai, mūsų prisikėlusios Tėvynės padangėje, apšvies raudonųjų žmogžudžių nužudytųjų lietuvių kaulus, sudegintas, nugriautas sodybas, paniekintą, nuteriotą Tėvynę. Tada vėl mėlynųjų erdvių bičiuli, aš, išklausęs daugelį šūvių ir kulkų zvimbimą, išėjęs didžiosios už laisvę kovos sunkujį kelią, sugrįšiu pas tave, sidabrini gražuoli, ir mudu vėl drauge susijungę, nersime aukštyn pro debesis, nugalėsime visus pavojus ir mirtį, šėlsime su žaibais ir vėtromis, staugsime smagiu propelerio juoku!..“

Deja, narsiam laisvės kovotojui šios svajonės įgyvendinti neteko... Iki mūsų Tėvynės laisvės jam buvo likę dar 21 metai.

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(58 žmonės įvertino)
4.4655

Juozas Lukša – laisvės kovotojas, kuris turėjo dvi mylimąsias (57)

Šiais metais rugpjūčio 10 dieną sukako 100 metų nuo Juozo Lukšos gimimo, o rugsėjo 4 d. – 70...

Pristatė idėją rinkimams: pirmiausia, nereikia to Seimo! (85)

Mes stebimės ir piktinamės, kai įvairaus lygio rinkimuose bei referendumuose dalyvauja mažai...

Mano nuodėmė Palangai: jei galėčiau, šiandien pat ją ištaisyčiau (46)

Kažkur mačiau gražų piešinuką ir labai teisingą mintį – „Tie, kas gyvena prie jūros, yra...

Paskaičiavo, kiek tiksliai ir kokiomis sąlygomis uždirba tolimųjų reisų vairuotojai: tinka skanduotė „kas nešokinės...“ (89)

Visi puikiai pamenate uždegantį Petriuko šokį pagal skambią skanduotę „Kas nešokinės, kas...

Mokytojas rėžė: „vienetukininkus“ iš mokyklų reikia išmesti – įrodykit, kad klystu (131)

Išmesti negalima pasigailėti. Kur dėti kablelį? Daugelis mokytojų kablelį dėtų po žodžiu...

Top naujienos

Prognozuoja tolesnius Vyriausybės veiksmus: ar pasirinks dėti pilnus stabdžius, ar palaipsnį griežtinimą, bet to neišvengsime (689)

Koronaviruso atvejų augimo Lietuvoje tempai vis garsiai skirtingų sričių ekspertus skatina...

Dailius Dargis | D+

Užkeikti mafijos turtai: kaip „Kamuolinių“ milijonierius sukaupė įspūdingus turtus, o triukšmingų kaimynų atsikratė savais metodais

Artimiausiu metu teismą pasieks didžioji „Kamuolinių“ gaujos byla, kurioje paaiškės naujų...

Šios savaitės orai – permainingi: antradienį bus šalnos, bet ketvirtadienį gerokai sušils

Savaitgalį gana debesuotus ir su trumpais lietumis orus lėmęs ciklonas pirmadienio dieną...

Dingusio lagamino drama: kaip atostogas gali sugadinti neatsakingas Vilniaus oro uosto vyrukas (93)

Liūdna istorija apie tai, kaip neatsakingi oro uosto darbuotojai gali sugadinti atostogas. Vilniuje...

Kauno klinikų gydytoja papasakojo, kam verta atlikti lazerinę regėjimo korekciją, o kam ji nepadės (69)

Lazerinė akių korekcija Lietuvoje atliekama jau ne vieną dešimtmetį, tačiau šias operacijas...

Į laisvę paleido koronavirusu sergantį kalinį: vos tik grįžęs sulaukė policijos pareigūnų (17)

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apeliacine tvarka...

Ne viskas Užkalnio Klaipėdoje tobula, arba korumpuotų apžvalgų kyšančios ausys (103)

Sveiki, čia Andrius Užkalnis , ir aš esu jūsų geriausias draugas ir mėgstamiausias maisto...

Pirmą kartą pajuto COVID-19 chaosą, prie kurio Europa jau pripratusi: ateitis bus labai bauginanti (163)

Vos prieš kelias savaites Singapūras buvo, galima sakyti, gyvas pandemijos suvaldymo pavyzdys....

Prekybos tinklai ieško šimtų darbuotojų, siūlo premijas už priviliotus žmones (456)

Didieji prekybos tinkai ieško šimtų darbuotojų – anot jų, situacija rinkoje itin sudėtinga....

Trečiojo šimtuko žaidėjui nusileidęs Berankis liko už Kremliaus taurės turnyro borto (43)

Ričardas Berankis (ATP-106) nepateko į Rusijoje vykstančio ATP 250 serijos Kremliaus taurės...