Pažinojau keisto būdo moterų, kurios štai irgi pykdavo, kad neranda vyro. Norėdavosi tiesiai šviesiai klaust, o ar rūtų vainikėli tebeturi, kad gero vyro ieškai?

Vakarėliai iki beprotybės

Tą patį klausimą būtų galimą užduoti tūkstančiams moterų. Atsakymas – esate pačios kaltos. Jeigu išbarstote jaunas dienas po pakampius, o po to liejate graudžias ašaras ir rašinėjate į socialinius tinklus, tai verkite neverkusios, belieka sėdėti internete arba toliau varinėti po tūsus.

Tuose šių laikų apokalipsiniuose tūsuose neaišku, kas su kuo šoka, kas ką kabina, kas su kuo mylisi. Ten tiesiog vyksta masinė meilės naktis: be vardų, lyties, jausmų, moralės ir amžiaus cenzo.

Po tokių diskotekų poros trainiojasi pakampiais, mylisi mašinose ar gyvena neregistravę santuokos. Nedaug betrūksta, kad tose diskotekose kaip velniai šoktų visi nuogi, skanduodami „kas natūralu, tas nebjauru“, ir tame pačiame pragaro katile augintų bendrus vaikus.

Jums ne vyro, o tarno

Kai kurioms šiuolaikinėms merginoms, kurioms daugiau kaip trisdešimt, todėl mažiau šansų sukurti normalią šeimą, kad jos jau turi nepriklausomo gyvenimo suformuotus specifinius bruožus.

Toms piktybinėms – šaukštai po pietų, madmuazelės. Gyvenate savo gyvenimą, savarankiškai mąstote, slepiate nežinomą skaičių skeletų miegamojo spintoje, gaminti ar namais rūpintis nei dėl savęs, nei dėl kito nematote reikalo.

Kaip jūs kursite tą šeimą? Tokiu atveju reikia ne gero vyro, o tarno, kuris vykdytų jūsų užgaidas.

Po šokių – visi kiti niuansai

O, mano laikais buvo viskas kitaip. Interneto nebuvo, bet šokių salės, miesto gatvės, kaimo vieškeliai buvo pilni tikrų vyrų ir gražių mergaičių.

Tada jei norėjai susiporuoti, reikėjo labai pasistengti – tiek vaikinams, tiek merginoms. Šlifuoti gatves, vaikščioti į normalius – žmoniškus šokius, o ne kiurksoti socialiniuose tinkluose.

Mes taip pat šokome šeiko kratinį garui nuleisti, bet po to visada sekdavo valsiukas. Vaikino rankos ant merginos liemens, merginos rankos – ant vaikino pečių. Klasikinis tų laikų valsiukas.

Jaunuolis pajausdavo natūralias, ne silikonines, kūno formas, mergina – jo šiltą kūną, tvirtas rankas. Jei viskas gerai, vaikinas palydėdavo merginą, prie namų pabučiuodavo, gaudavo antausį ir laimingas laukdavo kito susitikimo.

Merginau 4 metus

Tik po ilgos draugystės, sutvirtėjus jausmams susituokdavo ir nebuvo jokių tradicijų gyventi susimetus daiktus. Pirma vedybos, po to – bendras gyvenimas.

Tada viskas – pažintis, draugystė, vedybos, pirmas seksas – buvo natūralūs ir iš meilės, o ne kaip dabar – po diskotekos tiesiai į lovą.

Vienu žodžiu, dabar yra sintetinis, kompiuterinis amžius, o dabartinė karta gyvena pagal programas – pažintys socialiniuose tinkluose, tūsas, seksas, gyvenimas susimetus, skyrybos, vaikai močiutėms ir vėl tas velnio ratas sukasi iš naujo. Kur jausmai ar meilė?

Visa tai man nesuvokiama. Aš savo dabartinę žmoną, su kuria gyvenu jau 40 metų, 4 metus merginau. Laksčiau paskui iškišęs liežuvį, bet gavau tikrą mergaitę, natūraliomis kūno formomis ir natūraliu rūtų vainikėliu.

Būtent tai lemia ilgalaikes ir laimingas santuokas.

Turi būt gera ir palapinėje

Nežinau savo jaunystės laikų statistikos, bet tikrai nelaimingų santuokų ir skyrybų buvo mažiau nei dabar, nes vyrai labiau vertino ilgai mergintą merginą, o mergaitės – savo vaikiną.

Buvo kitokia pagarba moteriai, vyrui. Pagrindinis vedybų tikslas tai šeima, giminės tęsimas ir, kaip rašoma santuokos įsipareigojimuose, būtį kartu iki paskutinio atodūsio, rūpintis vienas kitu, nepalikti ištikus ligai ar bėdai.

Šias laikais tos besiskundžiančios viskuo moterys, pabrėžiu – moterys, jau ne mergaitės, ieško pasiturinčių vyrų, o iškilus problemoms tuoj puola skirtis.

Nebėra natūralios meilės ir pasiaukojimo – pasakymo, kad su mylimu žmogumi ir palapinėje gera.