Dauguma atvykėlių vis dar neperpranta angliško mąstymo bei poelgių. Didžioji dalis emigrantų vietinius vadina keistuoliais ar net puskvailiais. Tiesą sakant, man taip pat pirmosiomis emigracijos dienomis daug kas pasirodė keista. Negalėjau suvokti, kodėl žiemą anglai vaikšto pusnuogiai, o vasarą – su žieminėmis kepurėmis. Nustebino ir jų mitybos įpročiai. Pasirodo, kad galima valgyti baltą duoną su bulvių traškučiais. Jiems tai skanu. Be abejo, apie maistą neverta kalbėti, nes anglai negarsėja savo virtuve. Nors, kaip sakoma, čia – skonio reikalas.
Šitoje saloje daug kas kitaip nei likusiame pasaulyje, pradedant atvirkščia eismo sistema, dviem atskirais karšto ir šalto vandens čiaupais ir baigiant virvutėmis šviesai įjungti tualetuose. Tik renovuotuose ar naujos statybos butuose jau viskas panašiau į mums įprastą vaizdą.
Juokingai mūsų atvykėliams atrodo ir čionykščiai turgūs. Kiekvienas pardavėjas, pamėlynavęs ir gerokai prikimęs, visą pusdienį rėkia, kad jo prekė geriausia ir pigiausia. Tiesiog garsų maišalynė, nuo kurios po gero pusvalandžio pradeda skaudėti galvą. Bet šita saloje gyvenanti tauta sugeba ir pasijuokti pati iš savęs. Vien ko vertos visame pasaulyje pagarsėjusios komedijos apie poną Byną arba kiti ne mažiau juokingi aktoriaus R. Atkinsono personažai.
Ar tie anglai – iš tikrųjų tokie keistuoliai? Kad aš nebūčiau per daug šališkas ir mano nuomonė neatrodytų subjektyvi, nusprendžiau šito paklausti Lesterio lietuvių, dirbančių ar dirbusių kartu su anglais. Aš jau senokai nebedirbu tarp savo tautiečių, todėl nusprendžiau jų nuomonės pasiteirauti feisbuko grupėse. Deja, ne visi sutiko atskleisti savo tapatybę bei pareigas ir darbovietę. Teko priimti anonimiškumo iššūkį, nes aš negaliu ir nenoriu išsigalvoti nebūtų dalykų. Paprašiau raštiško komentaro ir iš Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkės, bet taip ir nesulaukiau atsakymo...
Štai ką man parašė Lesteryje gyvenantys ir dirbantys lietuviai.
Eglės vardu prisistačiusi mergina, vienintelė lietuvė, dirbanti garsioje tarptautinėje kompanijoje: „Pirmas gana svarbus pastebėjimas, kurį priminė man patys anglai. Kiekvieno – ir tikrai kiekvieno! – susirinkimo, internetu ar gyvai, anglai negali pradėti be pirmų 5-10 minučių kalbėjimo apie orą, savaitgalį ar šiaip bet ką. Per daug metų gyvenimo Anglijoje negaliu sakyti, kad pripratau... Prieš porą metų man darbe sako: „Nu tu tai visad iškart prie reikalo. Tai nėra blogai, bet kai sutinki žmones, su kuriais nebendrauji kasdien, praleisk bent 10 minučių, kalbėdama apie bet ką.“
Tai taip įgimta jiems, kad jie mano norą eiti prie reikalo keistai suvokia ir priima tai kaip šaltumą ir stiprų tiesmukiškumą. Praėjus porai metų turiu naują vadovą. Po dviejų savaičių išgirdau lygiai tą patį. Sako: „Mes tave gerai žinom, bet ar žinai, kad tu visada eini tiesiai prie reikalo?“
Juokiausi. Sakau „Žinau puikiai, bet aš – lietuvė ir bandau, tikrai bandau, kalbėti apie orą iš pradžių, bet kartais tiesiog noriu nudirbti darbą kuo greičiau ir pamirštu tai.“
Antras pastebėjimas – prieš kažko klausiant, nesvarbu, net jei dirbu su žmogum kasdien ir gerai jį žinau, vis tiek turiu pereiti formalumą, paklausdama: „Kaip tu? Kaip vakar vakaras? Ką veikei?“ O man kartais tiesiog reikia greito atsakymo ir tikrai nesuprantu, kodėl negalime apsieiti be tų formalumų. Tai mane priverčia pasijausti nejaukiai.
Trečias pastebėjimas – anglai supratingi, pastabūs, nuoširdūs ir visada pasiruošę padėti. Nelaimės atveju nesulaukiau tiek pagalbos iš tautiečių, kiek sulaukiau iš anglų. Jie rašo, domisi, klausia, ar reikia pagalbos. Net nepažindami artimai jie nuoširdžiai žiūri į akis ir klausia: sakyk, ko reikia, pagelbėsim. O lietuviai, rodos, susigūžia, išsigąsta kažko ir net bijo išsižioti ir pasiūlyti pagalbą.
Ketvirtas pastebėjimas – atsipalaidavimas. Anglai, kai švenčia kažką ar šiaip išeina į miestą ar kur pavalgyti, jie labiau atsipalaidavę, nežiūri į kitus ir nekreipia dėmesio. Mes, lietuviai, dar mėgstam žiūrėti, apkalbėti, kaip kas atrodo. Būdama tarp anglų kartais pavydžiu, kaip jie nuoširdžiai atsipalaiduoja, geria, šoka, garsiai kalba ir nekreipia dėmesio, kas ką pagalvos, žinoma, viskas proto ribose. Ir kaskart, kai prie mūsų kompanijos prisijungia bent vienas rytų europietis, galima jį atpažinti pagal kultūrinį panašumą.“
Rytis Danilevičius, prekių rūšiavimo specialistas: „Jau 10 metų dirbu ir gyvenu Lesteryje. Esu vilnietis, grynakraujis lietuvis, Lietuvos, Vilniaus patriotas, žinantis ir gerbiantis Lietuvos istoriją, mūsų tautos papročius. Gyvenimas taip jau sudėliojo, kad po 2008-aisiais prasidėjusios pasaulinės ekonominės krizės JAV, kuri persimetė į Europą ir Lietuvą, 2011-aisiais buvau priverstas emigruoti į Angliją, kad galėčiau padėti savo šeimai finansiškai. Be galo myliu Lietuvą, ilgiuosi ir tikiuosi vieną dieną grįžti į Tėvynę ir tęsti pradėtus darbus.
Pabandysiu išdėstyti lietuvių ir anglų, Lietuvos ir Anglijos skirtumus ir panašumus iš gyvenimo šioje šalyje ir patirties, kuri teko man. Vertinti to kaip objektyviausios nuomonės nereikėtų, nes Jungtinėje Karalystėje gyvena 61milijonas žmonių, yra kelios dešimtys didmiesčių. Lesteryje gyvena 350 tūkst. gyventojų, bet mieste, dydžiu panašiame į Vilnių, visur pilna šiukšlių. O jei užsuktumėte į miesto centrą po savaitgalio naktinių barų lankytojų, tai vaizdelis gatvėse nekoks – šiukšlių karalystė, kitaip nepavadinsi, tikrų tikriausią šoką patirtumėte.
Darbiniai santykiai tarp anglų ir kitataučių priklauso nuo užsieniečio anglų kalbos žinojimo. Jei atvykėlis kalba pakankamai gerai, didelių problemų nekils, bet visuomet atsiras anglų, ypač tarp jaunimo, kurie „įjungs“ nacionalistinį bruožą ir juntamą negatyvą. Bet ir Vilniuje ar Kaune situacija kitataučių, ypač rusakalbių, atžvilgiu irgi yra panaši.
Anglijoje dirbant žemiausios grandies darbą fabrikuose, sandėliuose, statybose, bendraujama su vienu kontingentu, o dirbant rimtų kompanijų biuruose, bendraujant su aukštąjį išsilavinimą turinčiais asmenimis – visai kitas pojūtis. Čia esi vertinamas, o tai ir yra svarbiausia kiekvienam lietuviui Anglijoje, kaip ir užsieniečiui – Lietuvoje.
Pagrindinis anglų teigiamas skirtumas nuo lietuvių (Lietuvoje), tai viešoji pagarba viešosiose erdvėse, institucijose. Didžioji dauguma Jungtinės Karalystės gyventojų yra paslaugūs, draugiški, geranoriški. Lietuvoje negatyvumą įskiepijo bolševikiškoji Rusija ir dėl to Lietuvos žmonės nėra kalti, nes tik laiko klausimas, kada Lietuvoje atsirastas kultūringas, žmogiškasis bendravimas, koks buvo iki 1940-ųjų, kol mūsų tauta nebuvo išdraskyta.
Lietuva – krepšinio šalis, su ilgametėmis tradicijomis, su krūva įvairių Europos, pasaulio olimpinių medalių. Anglija – futbolo šalis, su dviem medaliais (pasaulio auksas, Europos sidabras). Lietuviai labai myli krepšinį, anglai – futbolą. Tai toks mano pastebėjimas apie lietuvių ir anglų skirtumus.“
Aušra Montrimaitė, sandėlio darbuotojų grupės vadovė: „Kai atvykau į Angliją prieš 19 metų, atrodė, lyg į kokį sąvartyną patekau. Tiesiogine šio žodžio prasme. Be to, tada nemokėjau anglų kalbos, nežinojau jų kultūros, įstatymų, žodžiu, nieko. Bet, kad ir kaip viskas buvo, nutariau išmokti ir suprasti. Dirbu tarp anglų ir kartais pagalvoju, kad žmonės visi skirtingi. Esu patyrusi rasizmą, ypatingai dažnai būdavo, kai vos angliškai suprasdavau.
Ne kartą esu nusivylusi dėl darbo, kai pateikdavau prašymą dėl geresnių pareigų, o jie mane gražiai, „per šoną“ apeidavo. Atseit, dėl kompanijos saugumo reikia, kad būtų žmogus su nepriekaištinga kalba ir rašymu. Juokingiausia, kad visą tai jie stengėsi gražiai „išvartyti“ ir neužgauti manęs. Nors aš iš karto supratau, kokia esmė, bet jie ir toliau prieš mane veidmainiavo.
Esu susidūrusi su vienu kolega, kuris mane tiesiog nervino. Nuo „labas rytas“ iki darbo pabaigos, kaip turgaus boba, gal net baisiau, visada dėl visko buvo nepatenkintas: tai darbu, tai alga, žmonėmis, įranga, oru ir taip toliau. Nebuvo niekas niekada gerai. Nors sutikau ir daug gerų žmonių, kurie stengėsi visada padėti, jei pasakydavau ką nors netaisyklingai, pataisydavo ir pamokydavo.
Anglai nuo lietuvių labai skiriasi mandagumu. Anglai daug mandagesni ir daugiau šypsosi, nors tavęs ir nepažįsta. Dar pastebėjau tai, kad jei gerai su anglu susidraugauji, jis tau stengiasi padėti.
O į darbą jie visi žiūri skirtingai, priklauso, kas ko nori ir ko ieško. Pavyzdžiui, mūsų darbo susirinkimą visada bando pradėti nuo pasisveikinimo, paklausimo, kaip visi šiandieną jaučiasi ir humoru sušvelninti žmonių susikaustymą. Dažniausiai mūsų susirinkimai turėtų tęstis 10 ar 15 minučių, bet būna ilgesni.
Be to, čia niekada nepastebėjau to nužiūrinėjimo, kaip esi apsirengusi, ar pasidažiusi, ar stambi, ar liekna, kur kas pirkta, ar rūbai dera. Jiems tai nerūpi visai. Nors ir su chalatu vaikščiok, niekam nerūpi.
Dar man labai patinka tai, kad kiek aš šioje šalyje gyvenu, neteko nešti jokių kyšių gydytojams ar mokytojams, ir nei mano vaikai, nei aš niekur nebuvome išskirtiniai. Nes anglai supranta – jei pasirinkai tokią profesiją, tai atlieki savo pareigą ir už tai gauni algą.
Galbūt daug lietuvių pasakys, kad aš tokia ar anokia, bet sąžiningai pripažinkim, kad visos šalys turi savo įvairovių, skirtumų ir panašumų.
Aišku, esu iš kelių anglų girdėjusi, kad „european like alcohol“ (europiečiai mėgsta alkoholį, – liet.). Bet palaukit, juk anglai taip pat jį mėgsta. Bet kurią dieną barai pilni žmonių, o savaitgalį arba jei vyksta kokios futbolo varžybos, tai barai lūžta nuo lankytojų. Taip kad šiuo atžvilgiu galiu dar pasiginčyti dėl jų nuomonės apie mus, imigrantus.
Dar įdomu tai, kad kai mano sūnus paprašė pagalbos su matematikos namų darbais, pažiūrėjusi į užduotį pagalvojau, kodėl jie taip sudėtingai sprendžia – pusę lapo prirašo, kol gauna atsakymą. Kai paklausiau sūnaus, jis atsakė, kad taip daroma tam, kad mokytojai įsitikintų, jog vaikas viską įsisavino. Įdomus mąstymas – priversti vaikus taip įsisavinti informaciją. Mus tas labai stebina.
Daug europiečių sako, kad anglų keistas mokymas, jų vaikai atsilieka, nes mūsų vaikai čia atvykę šokteli dviem ar viena klase aukščiau. Dabar galiu pasakyti, kad anglų vaikai neatsilieka, nes čia kitokia mokymo programa. Vaikai pradeda mokyklą, tiksliau, darželį lankyti nuo trejų metų, todėl pirmoje klasėje jie jau moka abėcėlę, taip pat rašyti ir skaityti. Nes vaikų čia nespaudžia, neduoda tokios apkrovos, kurią gauna Lietuvos vaikai, dažnai nepakeldami krūvio.
Dar pastebėjau, kad anglai nekontroliuoja savo vaikų. Jei išėjo pas draugus – neieško, išėjo į parką – nesirūpina. Atrodo, kad mes esame apsėsti kontroliuoti vaikus ir ne tik.
O kas dėl darbo sandėliuose, tai anksčiau anglai nenorėjo juose dirbti, o dabar dauguma jų priversti, nes kitaip pašalpų nebegauna, bet tai taikoma ir imigrantams. Mano nuomone, anglai paprastesni žmonės, bent dauguma jų, tik vienetai, kurie atrodo „pasikėlę“. Dauguma turi gerus automobilius ir verslą bei pinigų, bet vaikšto dėvėdami pigiais rūbais, pirktais „Primarke“ (pigi Anglijos drabužių parduotuvė, – red.). O štai lietuviai – priešingai, nieko neturi, bet nosį riečia aukščiau nei reiktų.
Pabandykite dabar atskirti ką tik atvykusį lietuvį nuo to, kuris daug metų Anglijoje. Jie skiriasi kaip diena nuo nakties. Elgesiu, mąstymu, apranga, nuomone ir viskuo kitu.“
Edgaras, krautuvo vairuotojas: „Dirbau su anglais ne vienerius metus. Tikra tiesa, jog dažnas jų sveikinasi „pagal poreikį“: kada nori – labas, o kai nenori, „nemato“. Bet su manimi anglai buvo draugiški. Nors būnant jų draugijoje matydavau, kad į akis jie visada šypsosi, o už akių – ohoho... Bet to gal visų tautybių žmonės turi.
Man labai patikdavo, kai per pietus anglai draugai mane visada vaišindavo „čipsais“ ar pyragėliais. Tikrai niekada negailėdavo. Nors darbuose dažniausiai per pietus stalai paskirstomi pagal tautybes: anglai sėdi prie „angliško“ stalo, lietuviai – lietuvių būryje, indai – prie indų stalo.
Dar pastebėjau, jog anglai yra dideli futbolo sirgaliai. Dėl rungtynių jie lyg niekur nieko gali neateiti į darbą. Neatsakingumas? Lyg ir ne. Jie – dideli savo komandos sirgaliai. Nors anglai vadovai stengiasi neskirstyti žmonių pagal tautybes, tačiau vis dėlto saviškiams, anglams, yra suteikiamos didesnės privilegijos. Bet, tikriausiai, taip yra kiekvienoje šalyje.“
Remigijus Jonavičius, spaustuvės darbuotojas: „Gyvenu ir dirbu Lesteryje nuo pat 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Niekur kitur užsienyje, išskyrus Latviją, būti neteko. Pirmą dieną, kai atvažiavau į šitą miestą, man viskas atrodė lyg kosmosas. Tada dar lietuvių čia nebuvo daug ir išėjus į gatvę, išgirdus kalbant lietuviškai, atrodė, kad sutikai savo artimą ir brangų žmogų. Dabar jau net nebeįdomu, ar tai koks lietuvis kur kokiam biure dirba, ar kur gatvėje, ar parduotuvėje sutinki, tiesiog nebekreipi dėmesio.
Ir šiandien visi ryšiai su tautiečiais yra nutrūkę, nes jau daug metų dirbu tarp anglų, mažoje spaustuvėje. Bet, kaip ir daugumos, mano pradžia buvo maisto fabrike. Dabar jau galiu pasakyti, kad anglai nėra tokie kvaili, kokie atrodė iš pradžių. Bet kad jie keisti, nors ne visi, tai tikrai. Nors su jais dirbu gana ilgai, vis tiek ne visada suprantu kai kurių jų mąstymo ir elgesio bruožų.
Iš tikrųjų susidraugauti su anglu nėra taip paprasta. Iš pradžių tau gali atrodyti, kad jis tapo tavo draugu, o iš tikrųjų neaišku, ką apie tave galvoja. Taip pat turi įtakos ir kalbos mokėjimas. Iš pradžių, kol jos gerai nemokėjau, anglai kartais net pasityčiodavo iš manęs. Taip pat pastebėjau, kad fabrikuose daugiau keistų anglų, bet gal dėl to, kad ten daugiau žmonių dirba.
Atsimenu, kaip Lietuvos ir pasaulio spaudoje buvo juokiamasi, kad po „Brexit“ daug kas internete ieškojo, ką reiškia Europos Sąjunga, nors prieš tai nubalsavo išstoti iš jos. Kiek žinau, dauguma anglų nėra buvę net Londone, jau nekalbant apie užsienį. Nors esu kažkur skaitęs, kad anglų turistai užsienyje vertinami kaip labiausiai nemėgstami, po jų eilėje – vokiečiai. Todėl, kad jie viskuo nepatenkinti, nemandagūs ir daug vartoja alkoholio. Nors čia, Lesteryje, visur jie atrodo labai mandagūs ir nuoširdūs. Bet savaitgaliais būna pilni barai ir gatvės ūžia nuo jų lėbavimo. Tik dar, mano laimei, neteko sutikti agresyviai nusiteikusių, nors ir vidurnaktį vienas gatve eitum.“
Štai tokios yra Lesteryje gyvenančių lietuvių nuomonės. Kas tiesa, o kas ne, spręsti negaliu. Nebent jūs, mieli skaitytojai, susidarėte savo nuomonę. Anglijoje gyvenantys tautiečiai šalį vertina įvairiai, bet gal jums, iš šono, nebuvus šioje saloje, susidarė bent šioks toks įspūdis, kaip mes čia gyvename ir bendraujame su vietiniais.
