„Maudytis ir žaisti vandeny daug kam patinka, bet kai pasakau, kad viskas, žaidimai baigti, dabar plauksime, sportuosime, tada jau nedaug kam patinka“, – sako jis.
Apie tai, ką reiškia sportas vaiko gyvenime, kaip užauginami tikri čempionai, ir kodėl vaikai treneriui išsipasakoja daugiau nei tėvams kalbamės su į Tbilisį, kur šiuo metu vyksta Europos jaunimo olimpinis festivalis, jaunuosius plaukikus atlydėjusiu treneriu G. Martinioniu.
– Ką sportas duoda vaikui? Ko išmoko?
– Mėgstamos veiklos turėjimas moko daugelio dalykų, išmoko matyti perspektyvų gyvenime. Sportas ugdo valią, ne kiekvienas juk sugeba anksti atsikelti, kai reikia, lankyti treniruotes, sportuoti, vargti, kankintis. Juk kiek prakaito ir kraujo būna išliejama, bet taip vaikas ruošiasi gyvenimui per savo mėgiamą veiklą.
Juk vaikystėje formuojasi asmenybės, dedami pamatai tam, koks žmogus bus užaugęs.
– Koks vaidmuo tenka treneriams?
– Daug kas priklauso nuo trenerių. Vaikus reikia išmokyti tvarkos, taisyklių, išmokyti valdyti savo kūną ir emocijas, koordinuoti mintis, susikaupti.
Didžiajame sporte išlieka tik stipriausi. Tie, kurie turi daugiausiai ambicijų, užsispyrimo, siekių, tinkamai suformuotas vertybes.
Treneris sukuria vaikui tam tikrus rėmus, taisykles. Aš esu griežtas treneris. Mano manymu, žmogui duoti laisvę galima tik tada, kai jis jau yra pakankamai subrendęs ir protingas. Tokiais dažniausiai tampama jau peržengus dvidešimtmetį. O iki tol vaikams reikalinga kontrolė, kad jie valgytų tai, ką reikia ir tada, kada reikia, dienos režimas turi būti kaip pas robotą: atsikėliau, pavalgiau, padariau mankštą. Viskas turi būti sureguliuota, tik tuomet galima siekti sportinių rezultatų, sumažėja traumų tikimybė. Per tam tikrą laiką vaikai patys įsivažiuoja į tą ritmą.
Sportu reikia gyventi, degti, tik tuomet galima pasiekti gerų rezultatų. Taip nutiko ir su olimpine čempione Rūta Meilutyte. Ji gyveno plaukimu, tai buvo begalinė jos aistrą, ji nenorėjo nieko kito, išskyrus plaukimą. Tvarka, disciplina, griežtumas – visa tai padėjo pasiekti tai, ką turime dabar.
– Kaip pasikeičia vaikas, kai pradeda sportuoti?
– Vaikas labai pasikeičia. Dabar daug nepilnų šeimų, tėvai išvažiuoja uždarbiauti, o vaikai lieka vieni ar su seneliais. Jie turi per daug laisvės, per daug gerai žino savo teises, bet nežino savo pareigų.
Pradėję sportuoti vaikai tampa atsakingesni, ugdo valią, užsispyrimą, ryžtą. Pokytis nevyksta savaime. Didelę įtaką vaikui daro aplinkiniai. Vaikas gali būti labai motyvuotas, bet jei aplinka bus žlugdanti, jam bus labai sunku. Vaiką turi palaikyti tėvai, treneriai, mokykla.
– Kaip pamatote jauno sportininko potencialą? Turbūt vien fizinių duomenų nepakanka, svarbus ir charakterio tvirtumas?
– Dabar atėjo tokie laikai, kai pagrindiniu atrankos kriterijumi tapo lankomumas. Anksčiau žmonės plaukdavo baseinuose be šilto vandens, neturėdami kamuolio susirasdavo kokią pūslę ir žaisdavo. Visi norėjo sportuoti. Atsimenu, žaisdavome futbolą be kamuolio, spardydavome akmenį, nes paprasčiausiai neturėjome kamuolio.
Dabar vaikai visko turi, visko pertekę, išlepę. Tad dabar pagrindinis kriterijus būna lankomumas, kitaip tariant jo noras sportuoti. Paskui jau pradedame vertinti jo fizinius duomenis. Žiūrime į tėvus, ar aukšti, ar stambūs ir t.t. Paskui vertiname rankų, kojų ilgį, paslankumą, paskui jau charakterio savybes, ar užsispyręs, siekia tikslo ir pan. Yra tokių, kurie pirmiems sunkumams pasitaikius deda į krūmus arba nuleidžia rankas. Taip pat vertiname sveikatą, būna visokių įgimtų ligų, kurios pasireiškia ne iš karto.
– Kas nutinka, kai atrandate tikrą talentą?
– Lietuva maža šalis, tad kai randame kokį perliuką, tai atstojame jam ir mamą, ir tėtį, ir trenerį, ir daktarą, ir psichologą. Jau dirbame ne pagal darbo grafiką, rūpinamės, kaip savo vaiku. Treneris tai yra tas žmogus, kuris stovi tarp vaikų ir tėvų. Kartais vaikai treneriui išsipasakoja daugiau nei tėvams, kartais tėvams padedame geriau suprasti savo vaikus. Žodžiu, treneris yra kaip žaltys, kuris turi laviruoti tarp vaikų ir tėvų.
Man labai patiko filmukai, kuriuos rodė prieš Londono olimpiadą. Jie prasidėdavo nuo to, kaip mama žadina vaiką šeštą valandą, kad eitų į treniruotę, vaikas stovi apsimiegojęs tamsioje sporto salėje ar baseine, paskui jau rodo vyresnius, kaip jie dalyvauja varžybose, paskui jau rodo, kaip medalius kabinasi vieną po kito, o pabaigoje jau rodo, kaip jam ant kaklo kabina olimpinį medalį ir pabaigoje parašyta: „Medalis priklauso ne tik sportininkui“. Medalį pelnyti padėjo visi aplinkiniai žmonės: tėvai, treneriai, daktarai, visi kurie padėjo formuotis asmenybei, kuri vėliau tapo čempionu.
Tai verčia susimąstyti. Kokie tie vaikai bus užaugę priklauso nuo visos aplinkos.
– Kokias vertybes skiepijate sportininkams?
– Gerbti vyresnius, gerbti komandos narius, priešininkus, gerbti patį sportą. Sportininkas turi būti tvarkingas, laikytis švaros, disciplinos. Mokome gyvenimiškų dalykų.
– Kiekvieno trenerio svajonė yra užauginti olimpinį čempioną, tiesa?
Turiu ir dabar perspektyvių auklėtinių, kurie greitai plaukia, muša rekordus, laimi medalius. Aišku, jie nėra tokie, kaip Rūta, bet vis tiek rodo pakankamai neblogus rezultatus. Mano auklėtinis šešiolikmetis Paulius Martinkėnas laimėjo Lietuvos plaukimo čempionatą.
Kai viskas gerai, visi žiūri į sportininką, o kai kas nors blogai, visi atsisuka į trenerį. O treneris privalo daryti analizę ir ieškoti klaidų, atsakymų. Kol sportininkai yra tokie jauni, sunku prognozuoti, vieną dieną jie skrenda, kitą – jau skęsta.
– Ar po Rūtos pergalių išaugo plaukimo populiarumas?
– Daug kas atveda vaikus į baseinus, nori, kad išmoktų plaukti, bet siekti rezultatų nori ne visi, tai jau yra sunku, jau reikia dirbti, save varžyti. Tada jau daug kas renkasi sėdėti prie kompiuterio, nes treneris reiklus, liepia ir knygą paskaityti, ir sportuoti, kankintis, o paskui dar ir velnių duoda. Tačiau jei vaikas leidžiasi auklėjamas, laikosi taisyklių, kurias jam nustatome, tuomet užauga čempionai.
Buvo visokių kalbų, kad Rūta laimėjo, nes išvažiavo į Angliją, kur sporto bazės daug geresnės, bet mes juk puikiai suprantame, kad ne bazės sportuoja. Viskas priklauso nuo sportininko ir nuo trenerio.
Vanduo visur vienodas, nesvarbu, ar pastatas gražus, ar ne. Turi būti pasitikėjimas, atitinkamas žinių lygis, kad galima būtų valdyti procesus ir tada bus rezultatas. Pagalvokite, mūsų dziudistai ar boksininkai treniruojasi kažkur rūsiuose ar šachtose, ir iš tų rūsių išlenda tokie vyrai, kad medalių parveža. Niekas, atėjęs į naujas bazes, netampa olimpiniu čempionu iš karto.
