Istorija tikrai neprasideda „seniai seniai, kažkur už devynių marių ir aukštų kalnų“. Ne. Nes šis šuo gyvena ne pasakoje, o čia ir dabar, visai netoli manęs ir Tavęs. Ir jis visai nepanašus į gražuolį, auksu tviskančiais plaukais, kedenamais vėjo. Jis šuo. Sulysęs... Kreivai suaugusiais kaulais...Nereikalingas...Išsigandusiomis akimis...Stipriai iš nerimo plakančia širdele...
Kartą suskambo telefonas ir vieni vaikų namų atstovai paprašė pagalbos. Pagalbos reikėjo Princui. Ten šuneliui gyventi buvo ne vieta, reikėjo ir veterinaro pagalbos, o ir be švelnių rankučių buvo kitokių. Tokių, kurios nemoka glostyti. Štai čia ir „stop“...
Susimąsčiau apie vaikus. Apie tuos vaikus, kurie taip pat gyvena visai šalia manęs. Tavęs...Apie tuos vaikus, kurie niekam nereikalingi. Kas juos moko mylėti, užjausti? Man, dar visai mažytei, močiutė pasakojo, kad gėlyčių skinti negalima, jas galima tik uostyti, nes nuskinsi , ji nuvys ir dings visas grožis. Dar sakė, kad šuniukus ir kačiukus galima tik švelniai glostyti, nes jie viską jaučia ir jiems skauda.
Mačiau, kaip senelis parsinešė miške rastą, prie medžio paliktą numirti vilkšunį. Mačiau, kaip jį glostė, mylėjo ir atgaivino ir koks Džekis paskui buvo puikus draugas. Atsimenu, kaip su mama miške radom kitą sulysusį šunį ir jį visą besispyriojantį visaip grūdom į mašiną, kol galų gale mums pavyko.
Man pasakojo. Aš mačiau. O kas apie tokius dalykus kalba jiems? Kas jiems parodo, kaip elgtis yra gerai? Ir išvis, ar jie jaučiasi mums reikalingi? Kas iš to, kad tie vaikai gyvena apsupti geriausių kompiuterių, gražiausių žaislų? O mes visi pasitenkinam tuo, kad prieš Kalėdas sumaigom telefono mygtukus paaukodami vaikų namams 5 ar 10 litų. Čia priekaištas ir man pačiai.
Todėl pasistenkime visi. Pamatę netinkamai besielgiantį vaiką papasakokim, kad galima elgtis ir kitaip, taip, kad niekam neskaudėtų. Kalbėkim su savo draugais. Dalinkimės savo žiniomis. Nes vis dar daug žmonių mano, kad šuo – tik šuo, kad katė – tik katė.
Telefono numeris: 8 646 81 066