Sutikit, juk laimė žinoti, kad esi laukiamas, laimė mokėti džiaugtis ir pastebėti gamtos pasikeitimus, dygstančią žolę, skrendantį paukštį, matyti gėrį ir grožį... Laimučiui daug nereikia. Tikri namai jam būtų didžiausia laimė.
Tiesa, apie paukščius. Ar kada nors stebėjote juos skrendančius? Ar matėte kaip grakščiai ir didingai jie skrenda? Kaip stengiasi iškilti aukštai? Jie gali nuskristi toli toli, gali pasižvalgyti ten, kur laimė gyvena. Jie laimingi. Laimučiui truputį pavydu, nes jo vaikystės dienos kol kas narvelyje bėga. Nemato Laimutis nei besibaigiančios vasaros, nei artėjančio rudens. Liūdna... O jam juk dar tik 2,5 mėnesio.
Šaukia Laimutis laimę, visu balsu šaukia kiek tik jėgos leidžia, o ji kaip negirdi, taip negirdi. Gal Laimučio šauksmą išgirsite jūs? Gal kaip tik jūs ir galite jam padovanoti taip išsvajotą ir ilgai lauktą laimę? Gal kaip tik jūs galite priimti Laimutį į savo namus? Jam daugiau nieko nereikia... Tik namų, žmogaus ir... Laimės.