Meda, ta katė, kuri metus gyvena narve. Ne, ne todėl, kad mes negailestingi.
Jau puse metų ji gyvena narve atidarytomis durimis ir bet kada gali išeiti...
Katė to nenori. Ten daug šmirinėjančių gentainių, kurie, kai tik atidarytas narvas, susikrausto pas ją ir apėda jos maistą. Meda nemyli kitų kačių...
Aš esu Meda. Aš esu sena katė. Labai sena. Žinot kiek man metų? Niekas tiksliai to nežino, bet veterinarai sakė plius minus treji metai. Argi čia sena? Žmonės taip sako. Dar žmonės sako, kad jiems nereikia senos katės, jiems reikia 2 mėnesių kačiuko, kad galėtų jį išsiauklėti ir išdresiruoti pagal save. Jie net nesuvokia, kad dviejų mėnesių kačiukui geriausia yra būti su mama, maitintis jos pienu ir stiprinti savo imunitetą. Bet jie nori... Jiems neuždrausi.
O aš jau sena. Neturiu jokių šansų kad mane kažkas pastebės. Neturiu jokių galimybių surasti namus, tikrus namus, kur mane mylėtų tokią, kokia esu. O gal aš labai negraži? Turbūt taip ir yra. Užtai žmonės net nežiūri į mane. Ten, kur aš gyvenu nėra veidrodžio, todėl aš negaliu pažiūrėti kaip aš atrodau. Tad manau, kad aš labai prastos išvaizdos. Liūdna, nes man labai patinka žmogus, aš labai myliu žmogų, man verkiant reikia žmogaus draugijos. Aš nemėgstu kitų savo gentainių draugijos. Man reikia žmogaus. Bet žmonėms aš nepatinku. Todėl esu pasmerkta visą savo likusį gyvenimą praleisti prieglaudoje. Liūdna be proto.
O aš juk moku mylėti, aš labai labai mylėčiau savo žmogų, visada jo laukčiau ir visada pasitikčiau grįžusį namo prie durų. Ne, šlepečių aš neatneščiau, šito aš nemoku, bet aš glaustyčiausi apie kojas, murkčiau, meiliai merkčiau savo šeimininkui vieną akį ir tyliai pasakočiau jam ką nuveikiau per dieną. Aš negadinčiau nieko namuose, juk esu labai sena katė, nelaipiočiau užuolaidomis, nedraskyčiau lovos, nešokinėčiau kur negalima. Aš tyliai ateičiau ir atsigulčiau šalia savo šeimininko, kai jis žiūrėtų televizorių. O kai įsidrąsinčiau, jaukiai įsitaisyčiau jam ant kelių ir ištraukčiau murkdama iš jo visą negatyvą ir visą blogą energiją susikaupusią per dieną. Deja, taip nebus, nes aš labai sena ir labai bjaurios išvaizdos katė, todėl tikri namai man net nešviečia.
Bet juk niekas iš tikrųjų nežino kokia aš esu, kokio charakterio, nes niekas net nemėgino su manimi susipažinti. Niekas. Liūdna.
Bet aš vistiek svajosiu, aš vistiek vilsiuosi, kad ateis tokia diena, kai mano žmogus mane pastebės, jam nebus svarbu nei tai, kad aš sena, nei tai, kad aš negraži, nei tai, kad aš neveislinė. Mano žmogui reikės būtent manęs. Manęs vienintelės. Aš labai lauksiu ir labai vilsiuosi.
O jus prašau, būkite geri, pasidalinkite mano skelbimu, kad kuo greičiau jį pamatytų mano vienintelis, išsvajotas ir labai labai laukiamas šeimininkas. Ačiū jums labai.
Gera daryti GERĄ .
Ačiū už gailestį ir užuojautą, ačiū, kad Jūs su mumis.
Paskirtimi: Parama VšĮ Makatukai
Banko sąskaita: LT76 7044 0600 0807 2913
Paypal info@makatukai.lt
Įmonės kodas 304164509
El.paštas info@makatukai.lt
Teirautis: 864024388
Tinklapis: makatukai.lt