Atlikus reikiamus tyrimus likome laukti pačios operacijos. Ir čia uošvienė, seno kirpimo moteriškė, kiša man vokelį, kad jį perduočiau operuojančiai gydytojai. O, siaube. Niekada niekam neteko duoti kyšio ir net nežinau, kaip tai veikia? Bandau atkalbėti, bet kurgi – pasak jos, duoti vokelį prieš operaciją privalu.
Ką gi, susikaupiu, slepiu rankose tą nelemtą baltą vokelį ir prakaituoju nuo įtampos. Gal valandą prieš operaciją ateina jauna, maloni gydytoja. Prisistato, smulkiai papasakoja apie operacijos eigą, kaip kas bus daroma, kiek truks. Dar pasiklausinėja, pasiaiškina ir klausia, ar uošvienė turi jai klausimų. Panašu, kad viskas išsiaiškinta, tik tas vokelis vis dar mano rankoje...
Ištraukiu ir jau tiesiu gydytojai, bet ši net žingsniu atsitraukia nuo manęs, susiraukia ir griežtai atsisako. Dar išklausau moralo, kad negi mes manome, kad reikia pakišų – pinigų, kad gydytoja atliktų savo darbą? Jokie pinigai neįtakos jos darbo kokybės – operaciją ji atliks profesionaliai, kaip ir moka, ir davusi Hipokrato priesaiką – tarnauti žmonijai, gydyti, saugoti jo gyvybę, atliekant mediko pareigas. Ir padėkoti galėsime tiesiog pasakydami „ačiū“.
Žinau, ji teisi. Tikriausiai mačiau lipdukus, kuriais apklijuotos kone visos ligoninės kabinetų, palatų durys su raginimu gydytojui atsidėkoti šypsena ir žodžiu „Ačiū“. Ir man baisiai gėda. Stoviu visas raudonas, kaip mokinukas prieš pusę amžiaus už save jaunesnę gydytoją ir, tuo pačiu, žaviuosi ja. Koks teisingas žmogus!
Noriu pasakyti: ačiū tau, gydytoja. Ir dėkoju, tik labai gaila, kad nepamenu jaunos VŠĮ „Vilniaus gimdymo namai“ ginekologijos skyriaus gydytojos pavardės. Tad dėkoju visiems šios ligoninės gydytojams. Labai džiugu, kad jūsų kolektyve dirba tokie puikūs, savo darbui pasišventę žmonės. Ačiū visiems žmoniją gydantiems ir gelbstintiems garbingiems, sąžiningiems ir nesavanaudžiams gydytojams, besilaikantiems Hipokrato priesaikos. Ir tepadeda jums Dievas!
