Laisva moteris, kuri jau XX a. pr. nešiojo kelnes ir trumpus plaukus. Mokslininkė, pati apsigindavusi nuo užpuolikų ir mėgusi imtynes su vyrais. Dar gyva būdama Eugenija tapo ir iki šių dienų išliko garsiausia Lietuvos vaistinių augalų ekspertė.
Eugenijos Šimkūnaitės portretas: dievino operą ir apkuldavo vagis
© Organizatorių nuotr.

Habilituotos biologijos mokslų daktarės natūralios ir gaivališkos asmenybės nevaržė nei mokslinis laipsnis, nei darbas Sveikatos apsaugos ministerijoje. Savo autentišką gyvenimą Eugenija gyveno neimdama į galvą, ką apie jos elgesį ar išvaizdą galvoja kiti. Manau, būtent dėl to praėjus 24-iems metams po mirties, istorijos apie ją vis dar gyvos Daktarę pažinojusiųjų atmintyje. Pasaulis be Eugenijos Šimkūnaitės – nuobodesnis – teigia ją pažinoję žmonės. Savo gyvenimą mokslininkė paskyrė vaistinių augalų tyrinėjimui bei etninės kultūros paveldo puoselėjimui. Sako, jos laidotuvėse dalyvavo pusė Vilniaus.

„Iš Eugenijos Šimkūnaitės išmokau veikti, nors ir bijau, – į klausimą, kuo buvo vertinga jųdviejų draugystė, atsako Šimkūnaitės bičiulė botanikė dr. Živilė Lazdauskaitė: – Mūsų pirmas suartėjimas įvyko per mano baimes. Susipažinome gamtosauginių tyrimų metu. Man tuomet dar nebuvo trisdešimties. Kartu su garbinga kompanija važiavome į Radviliškio pelkę ištirti, ar toje vietovėje galima kasti durpes ir pasilikome nakvoti. Kadangi aš labai bijojau tamsos, ji pasikvietė mane į savo lovą. Nuo to laiko mane ir globojo.“

Eugenija Šimkūnaitė į gyvenimą žiūrėjo savu kampu. Buvo tvirta, savimi pasitikinti moteris. Ji nesistengė įtikti kitiems, kiekviename žingsnyje elgėsi natūraliai, kalbėdavo tiesmukai, netgi stačiokiškai. „Šimkūnaitė mane paskatino kritiškai mąstyti ir nepasiduoti visuotinai priimtai nuomonei. Ji buvo nepastumiama“, – pasakoja Šimkūnaitės kaimynė grafikė Irena Žemaitytė – Geniušienė.

Tai jaunikaitis ar mergaitė?

Berniokiškos karingos išvaizdos Eugenija jaunystę leido jodinėdama arkliais ir karstydamasi po medžius. Dar mokykloje ją visi žinojo dėl savitos, tik jai būdingos elgsenos ir aprangos. Ji buvo labai vikri, stipri, vaikystėje pešdavosi su Tauragnų berniukais. Savo fizine jėga didžiavosi visą gyvenimą. Moteriškumas jai nebuvo svarbus. Kiek žmonės atmena, visados dėvėjo vyrišką stilių be įmantrybių: patogius pusbačius su vilnonėmis kojinėmis, švarką, marškinius, o didelėse jos darbinių rūbų kišenėse galima buvo rasti vakarykštį laikraštį.

Pokario metais Eugenija Šimkūnaitė dirbo Vyriausiojoje farmacijos valdybos inspektore. Ji važinėdavo po Lietuvą ir tikrindavo vaistines. Kartą traukiniu atvažiavusi į Trumbatiškio stotį pėstute per pievas išėjo į Debeikius. Beeinančią ją pamatė stribai ir pagalvoję, kad tai moterimi persirengęs partizanas – sulaikė. Išsiiaiškinti, jog tai klaida užtruko kelias dienas.
Pokario metais Eugenija Šimkūnaitė dirbo Vyriausiojoje farmacijos valdybos inspektore. Ji važinėdavo po Lietuvą ir tikrindavo vaistines. Kartą traukiniu atvažiavusi į Trumbatiškio stotį pėstute per pievas išėjo į Debeikius. Beeinančią ją pamatė stribai ir pagalvoję, kad tai moterimi persirengęs partizanas – sulaikė. Išsiiaiškinti, jog tai klaida užtruko kelias dienas.
© Organizatorių nuotr.

Irena Žemaitytė – Geniušienė pirmąkart Eugeniją, tuomet dar jauną merginą, išvydo būdama 12-kos metų: „Tai vienas ryškiausių tų laikų atsiminimų. Pamačiau observatorijos teritorijoje jodinėjantį raitelį. Net priėjusi arčiau niekaip nesupratau, ar tai jaunikaitis, ar mergaitė. Paskui paaiškėjo, jog tai mano tėvų ir sesės pažįstama Gesė. Anais laikais moterys su kelnėmis nevaikščiodavo, o ji buvo su treningais, trumpai nukirptais plaukais. Paauglystėje labai bijodavau šiek tiek vyresnių už save žmonių: stengdavausi pabėgti, nebendrauti. O su ja, kas keisčiausia, labai laisvai jaučiausi ir visai nesivaržiau. Vėlesniais laikais, praėjus frontui ji kuriam laikui apsigyveno tuose pačiuose namuose Čiurlionio gatvėje. Mes gyvenome pirmame aukšte, o ji – virš mūsų. Juokdavomės, kad, jei tingim užbėgti į viršų, su šluotos galu galim pabaksnoti į lubas.“

„Aš atsibrukau pas jus, kad pas mane atsirioglintumėt“, – tokiais žodžiais Eugenija Šimkūnaitė kviesdavosi į svečius. „Ji kalbėdavo grubiai, bet labai linksmai, – prisiminimais dalinasi Geniušienė – Tai buvo tam tikras įgimtas stilius. Pirmą kartą jis daugelį galbūt ir šokiruodavo, bet paskui visi tikrai galėdavo suprasti, kad tai nėra tikras grubumas. Daktarė su kiekvienu atrasdavo bendrą kalbą: ar tai būtų aukštas visuomenės veikėjas, ar paprasčiausias kiemsargis, buvo labai komunikabili. Mielai sutikdavo pagelbėti žmonėms. Kai mano sesuo sunkiai susirgo, ji nuolat ateidavo lankyti, patardavo.“

Netašytos lentos svečiams pasodinti

Eugenijos Šimkūnaitės memorialiniame bute, koridoriuje ant sienos tebėra ištemptas valas, ant kurio ji su sąvaržėlėmis kabindavo svečių paltus. Gyveno ji kukliai, į save ir savo namus neinvestuodavo: mieliau pinigus leisdavo labdarai, kam reikėdavo padėdavo vaistais. Jos buto sienos būdavo nuklotos gausybės kabančių ryšelių džiovintų vaistažolių ir prieskonių, o grindys – į kartonines dėžes sukrautų rankraščių.

Dukart metuose savo namuose Eugenija Šimkūnaitė ruošdavo priėmimus: kovo 11 d. – savo gimtadienio proga ir rugsėjo 15 d. – vardadienio proga. Ant kėdžių svečiams padėdavo netašytų lentų, kad visi sutilptų atsisėsti. Aplink žinomą žolininkę būrėsi įvairaus plauko žmones. Į nedidelį dviejų kambarių butuką Lazdynuose rinkdavosi botanikai, moksliniai bendradarbiai, menininkai. Jos bičiulių tarpe buvo daug inteligentiškų žmonių. Dainininkas Eduardas Kaniava su žmona Barbora Kaniaviene taip pat lankydavosi šiuose vakarėliuose. „Namuose ji buvo sąmojinga, – atsimena artima Šimkūnaitės bičiulė Kaniavienė: – visiškai kitokia nei oficialioje vietoje. Su žmonėmis, kuriuos prisileisdavo, ji buvo be galo šilta, nebuvo nei grubi, nei storžieviška. Eugenija skaniai gamino, niekur kitur nesu valgiusi tokių skanių įdarytų paprikų. Bet virtuvė – kaip po karo. Viską mesdavo ant grindų ir sakydavo: „tai nieko, mergos sutvarkys“. Buitiniai dalykai jai mažiausiai rūpėjo.“

Eduardas Kaniava
Eduardas Kaniava
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Operomanė

Muzikai Eugenija Šimkūnaitė teikė labai didelę reikšmę. Ji buvo dar jauna gimnazistė, kai pirmą kartą teatre išvydo operos pastatymą. Operą ji tiesiog dievino, spektakliuose lankydavosi kone kas vakarą, salėje net turėjo savo nuolatinę vietą. Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentas Chaimas Potašinskas atsiminimų knygoje „Amžinai žydėk, atminimo vyšnia“ pasakojo: „Man visuomet būdavo didelė laimė matyti gerbiamą daktarę pirmose parterio eilėse. Tai tarsi įkvėpdavo mane visiškai atsiduoti muzikai, kurią taip mylėjo, ir mano manymu, gerai suprato Eugenija Šimkūnaitė.“

Mokslininkė ne tik nešdavo gėles mylimiems daininkams, bet ir parašydavo laiškelius pranešdama, kas tą vakarą buvo ne taip. Garsiai, visiems girdint vertindavo atlikėjus, spektaklio pastatymą, neslėpdama savo simpatijų ar antipatijų bei neatsižvelgdama į pripažintus, visuotinai garbinamus autoritetus. Nevykusiose, jos manymu, arijų vietose pakišdavo galvą po kėdėmis, užsidengdavo ausis rankomis. Irena Žemaitytė-Geniušienė šypsosi: „Garsiausiai savo nuomonę Šimkūnaitė reikšdavo moterų tualete. Kuomet visi labai žavėjosi Liudo Truikio scenografija operoje „Don Carlas“, ji sakė, kad tokios tamsiai juodos dekoracijos paprasčiausiai liudija jo akių defektą.“

Eugenija Šimkūnaitė
Eugenija Šimkūnaitė
© Organizatorių nuotr.

Daktarė neretai gydydavo susirgusius dainininkus ir šokėjus. Barbora Kaniavienė prisimena: „Po vieno mano vyro Eduardo Kaniavos koncerto išeinančią iš salės mane pasiveja Šimkūnaitė ir sako: „kai pareisi namo, duok jam pieno su soda, nes į koncerto pabaigą jis garktelėjo.“ Taip mes ir susipažinome. Nuo tada kalbėdavomės po kelis kartus per savaitę daug metų. Ji buvo didelė Eduardo Kaniavos balso gerbėja, giliai išmanė muziką, buvo tikra operomanė. Muzika jos gyvenime buvo, ko gero, antras svarbiausias dalykas po darbo. Nors pati nesipuošė, labai gerai žinojo, kaip reikia rengtis ir atrodyti scenoje, buvo labai išsilavinęs žmogus. Nebūdama menininkė ji tarnavo menui. Su ja buvo tikrai įdomu bendrauti. Aš mylėjau daktarę ir labai gerbiau. Daugiau tokių žmonių neteko sutikti, ji į nieką nepanaši, viena tokia Lietuvoje.“ Barborai Kaniavienei pasakojant, kaip Šimkūnaitė niekada neleisdavo pabučiuoti rankos, įsiterpia Eduardas: „O man yra leidusi, bet labai labai sunkiai“.

Meilužių gydymas arba ko nemėgo Šimkūnaitė

Šimkūnaitė nepakentė ne tik rankos pabučiavimų, bet ir tenorų, pagyrų bei susireikšminusių žmonių. Pastaruosius mėgdavo patraukti per dantį. Taip pat labai nemėgo fotografuotis. Gyvenime prie savęs prisileido vienintelį fotografą – Joną Danauską: „Ji į akis nenorėdavo žiūrėti. Tik mesteli akį trumpam ir vėl ką nors knebinėja. Ir nuotraukose akys bėgioja. Negalėjau pagauti, kad žiūrėtų į akis.“

Fotosesijos Tauragnuose dieną, Eugenija Šimkūnaitė savo fotografui papasakojo istoriją, kaip jaunystėje ji gydė meilužius. Vienas vedęs kaunietis atvykdavo vasaroti į Tauragnus, kur įsižiūrėjo vietinę gražuolę. Jis dažnai ją kviesdavo pasiirstyti laiveliu po ežerą. Eugenija gerai pažinojo minėtojo vyriškio šeimą ir prieš vieną tokį pasiplaukiojimą porelei į maistą nepastebimai įmaišė stiprių viduriavimą sukeliančių vaistų. Gydymas suveikė ir įsimylėjeliai viens į kitą žvilgčioti nustojo.

Eugenijos Šimkūnaitės portretas: dievino operą ir apkuldavo vagis
© Organizatorių nuotr.

Mokslų daktarė ir žiniuonė viename asmenyje

Eugenijos Šimkūnaitės, kaip aukščiausios kvalifikacijos mokslininkės reputacija, buvo tvirta. Dviejų disertacijų autorė, Vilniaus universiteto dėstytoja buvo gerbiama akademikų, biologų, farmacininkų bendruomenėse. Mokslinė tiesa jai buvo be galo svarbi. Tačiau žmonės taip pat žavėjosi ir jos kaip žiniuonės savybėmis. Šimkūnaitė mokėjo daug burtų, užkalbėjimų, senosios lietuvių mitologijos. Ji nevengdavo savęs pavadinti ragana ir visai nesijaudino, kad dėl to į ją kas nors gali žiūrėti nerimtai. Dr. Živilė Lazdauskaitė teigia, kad jos raganiškumas nebuvo laužtas iš piršto, tačiau paremtas mokslu, žiniomis: „Šimkūnaitė mokė mus tokio užkalbėjimo nuo markatnumo. Kai užpuola nerimas ar liūdesys, reikia susikaupti, kiek gali daugiau įkvėpti ir devynis kartus neatsikvepiant pasakyti: „Graužia mane kartėlis kaip šunis šunį, kaip žuvis žuvį, kaip vilkas žalių mėsų“. Vėliau aš supratau, kad čia kvėpavimo pratimai.“

Eugenijos Šimkūnaitės portretas: dievino operą ir apkuldavo vagis
© Organizatorių nuotr.

Eugenija Šimkūnaitė daug prisidėjo prie Lietuvos etninės kultūros paveldo saugojimo, liaudies medicinos reabilitavimo. Ji buvo svarbiausia Ramuvos judėjimo įkvėpėja. 1967 – aisiais, laikais, kuomet jaunimas dar tik pradėjo tyrinėti folklorą, dainuoti liaudies dainas ir švęsti senovines protėvių šventes Šimkūnaitė buvo viena pagrindinių šio sąjundžio vedlių. „Mes, ramuviečiai, įkūrėme patį pirmąjį dainų klubą. Tuo metu nebuvo nei vieno folkloro ansamblio Lietuvoje, – pasakoja ramuvietė Nijolė Balčiūnienė: – Į mūsų repeticijas ateidavo Šimkūnaitė ir aiškindavo dainų prasmę. Pasakodavo, kad dainose užkoduotas visas senasis mūsų protėvių gyvenimas ir pasaulėjauta. Ji puikiai mokėjo aiškinti kalendorines šventes, kurių tuo metu mes dar net nešventėm. Niekas nežinojo, iš kur pas ją šita informacija, nes rašytinių šaltinių, tyrinėjimų tuo metu dar nebuvo, ji viena pirmųjų apie tai prabilo. Tik vėliau atsirado Gintaras Beresnevičius, Nijolė Laurinkienė, Dainius Razauskas. Visi ją laikėme visažine, žiniuone. Šimkūnaitė mokėjo visus burtus, daug kalbėdavo apie raganas, giliai suprato ir galėjo paaiškinti senąjį išnaikintą lietuvių tikėjimą, gyvenimo būdą, pasaulėžiūrą, apeigas.“

Eugenijai Šimkūnaitei konsultuojant sovietmečiu buvo atkurta pirmoji senovės lietuvių šventė – Rasos: „Atsimenu, kaip prie Šimkūnaitės stovėdavo būriai jaunimo, norėdami, kad jiems išburtų iš surinktų kupolių. Pirmais metais aš net nepriėjau, nes iki jos buvo vos ne puskilometrio eilė. Man Šimkūnaitė nebuvo panaši į žemišką moterį. Darė gilų mitinės būtybės įspūdį.“

Eugenijos Šimkūnaitės portretas: dievino operą ir apkuldavo vagis
© Organizatorių nuotr.

2020-ieji – Eugenijos Šimkūnaitės metai

„Pasakyti, kad neklydau ar nenudyriau kam nors kailio, žinoma, negaliu. Bet elgiausi sąžiningai, kaip man tuo metu atrodė. Ir jeigu būtų galima gyvenimą kartoti iš naujo ir žinočiau, kaip kas baigsis – praeičiau lygiai tą patį kelią. Nieko nenorėčiau atsisakyti“, – Eugenija Šimkūnaitė, Valstiečių laikraštis, 1996 06 01

Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais ir priėmė sprendimą valstybės biudžeto lėšomis finansuoti beveik aštuoniasdešimt jos vardo minėjimui skirtų renginių visoje Lietuvoje. Ją pažinojusieji vienbalsiai tvirtina, kad savo tvirta pozicija, originalia pasaulėjauta ji išsiskirtų ir šiandien ir su liūdesiu prideda: „tokių asmenybių daugiau nėra ir nebus“.

Eugenijos Šimkūnaitės portretas: dievino operą ir apkuldavo vagis
© Organizatorių nuotr.

Ir dar keli spalvingi faktai

1. Eugenija Šimkūnaitė turėjo fenomenalią atmintį. Apie vaistažoles sausakimšoms auditorijoms kalbėdavo ištisas valandas be užrašų, atsimindavo visų tauragniškių, jų tėvų ir senelių vardus.

2. Kūrė pasakas bei sudarinėjo horoskopus pagal paukščius, medžius, žuvis.

3. Nepripažino sintetinių medžiagų, dėvėjo tik medvilnę, liną, vilną.

4. Vaikystėje jai teko sutikti Praną Mašiotą, Juozą Tumą Vaižgantą. O jos tėvas draugavo su prozininku Antonu Šechovu bei pažinojo daugelį jo aprašytų personažų.

5. „Valstiečių laikraštyje“ Eugenija Šimkūnaitė turėjo patarimų skiltį.

6. Surinko žodinę liaudies mediciną. Taip pat rinko tautosaką: pasakas, užkalbėjimus, dainas, užkeikimus.

7. Užsiėmė archeobotanika – nustatydavo augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų.

Užsakymo nr.: PT_84969353

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(31 žmogus įvertino)
4.6774

Kopiant į sveikos mitybos piramidę vyrai atsilieka (6)

Taip jau istoriškai susiklostė, kad moterys labiau rūpinasi sveikata ir tuo, ką deda į burną....

Nutukimo chirurgas Antanas Mickevičius: šios operacijos – gydymas, bet ne lengviausias kelias (3)

Vasario 28-kovo 6 dienomis daugiau nei 65 pasaulio šalyse minima Nutukimo savaitė. Ji skirta didinti...

Subalansuota mityba – raktas į stiprų imunitetą: kodėl labai svarbu kasdien gauti vitaminų A ir D? (4)

Nors žiemos malonumai ne vieną nuteikia išties gerai, tačiau šiuo periodu kaip niekada turime...

„Eurovaistinė“ reaguoja į klientų poreikius pandemijos metu ir pristato nemokamą paslaugą (2)

Per pandemiją išaugęs susidomėjimas pulsoksimetru vaistinių tinklą „ Eurovaistinė “...

Mokslininkai apie skausmus, kurie kamuoja sportininkus: gali prireikti įvairiapusės pagalbos (9)

Net jei sportuojate profesionaliai ir, atrodo, žinote, kaip tai atlikti tinkamai, įvairių traumų...

Top naujienos

Kada gi visa tai baigsis? Garsūs mokslininkai keičia pandemijos eigos prognozę (101)

Vašingtono universiteto ligų ekspertas Chrisas Murray‘us, kurio prognozes apie COVID-19 atvejus...

Lengvatinės paskolos įmonės išlikimui negavo dėl „per prastos“ veiklos prognozės: vadina absurdu (30)

Įmonės paraiška lengvatinei INVEGA paskolai gauti buvo atmesta dėl pateiktų netinkamų veiklos...

Savaitę uždarys nemalonūs orai, naktį kelius nuklos plikledis ir sniegas (11)

Sekmadienio dieną Lietuvos orus lems aktyvus, iš šiaurės atkeliavęs ir šaltą orą su savim...

Po tyrimo policija atsidūrė aklavietėje: surinkti įrodymai pripažinti niekiniais, o dabar – dar ir nemalonumai (191)

Senos nuoskaudos iki šiol neužgijo – Telšių verslininkas, kurį policijos pareigūnai be...

Darželiai koreguoja tėvų vasaros planus (10)

Panevėžio biudžetas koreguoja ir vasaros atostogų planus. Ieškant būdų, kaip sutaupyti,...

Austrų europarlamentarė: jei šalys dels ratifikuoti Stambulo konvenciją, svarstysime tai daryti bendrijos lygiu (240)

Artėjant tarptautinei moters diena i Europos Parlamentas šią savaitę surengė specialų...

Kremliaus ruporai sukėlė isteriją dėl VLKK pasisakymų (702)

Lingvistinės diskusijos ne visada susilaukia dėmesio Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje....

Šeimos studijos įkūrėjas: nesaugokite savo vaikų nuo realybės – jiems reikia susipažinti su tikru pasauliu (13)

Specialistams vis daugiau kalbant apie ankstyvojo vaikų ugdymo svarbą, kartais mažylių tėvai...

Vieta, kur partizano priesaiką davė Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir jo būrys – krauju palaistytas kaimas (103)

Nemunaitis nedidelis ir senas bažnytkaimis Nemuno pakrantėje tarp Dzūkijos miškų tapo vienu iš...

Už vonios kambario veidrodžio moteris rado slaptą butą: neįtikėtinoje istorijoje šiurpina viena detalė (33)

Niujorko gyventoja Samantha Hartoe kaip reikiant išsigando už savo vonios kambario veidrodžio...