Ilgą laiką JAV laikė save pavyzdine demokratija – šalimi, į kurią galėtų lygiuotis kitos tautos, kai iškovojusios nepriklausomybę ar atsikračiusios autoritarinių režimų pradeda kurti savo pačių demokratinę santvarką.

Šią idėją atspindi „miesto ant kalvos“ metafora. Politikai nuo Johno F. Kennedy iki Baracko Obamos Jungtines Valstijas vadino švytinčiu švyturiu, traukiančiu visų žvilgsnius. 1961 metais išrinktasis prezidentas J. F. Kenedis sakė, kad pasaulis vis dar žvalgosi į JAV ir jų demokratiją, ir kad „mūsų vyriausybės, visų šakų, visų lygių – nacionalinės, valstijų ir vietinės – turi būti tarsi miestas ant kalvos“.

2021 metų sausio 6 dieną į Jungtines Valstijas nukrypo viso pasaulio akys. Tą dieną dešiniųjų ekstremistų minia, pakurstyta tuometinio prezidento Donaldo Trumpo, šturmavo JAV Kapitolijų, kad po 2020 metų rinkimų sutrukdytų demokratiškai perduoti valdžią.

2023 metais naujienų agentūros „Associated Press“ ir Čikagos universiteto atlikta apklausa parodė, kad tik 10 proc. respondentų manė, jog demokratija Jungtinėse Valstijose funkcionuoja itin arba labai gerai.

Taigi kokia JAV demokratijos būklė yra šiendien, artėjant 2024 metų prezidento rinkimams?

JAV Kongresas neįkvepia tikėjimo demokratija

„Manau, galima sakyti, kad amerikiečiai šiuo metu nelabai pasitiki valdžios institucijomis, – DW sakė McCourtney Demokratijos instituto direktorius ir Pensilvanijos valstybinio universiteto politikos mokslų profesorius Michaelis Berkmanas. – Jie žiūri į Kongresą, kuris gerai nefunkcionuoja, ir mato gana sunkiai sprendžiamas problemas, kurių vyriausybė iš tikrųjų nebando imtis, pavyzdžiui, su šaunamaisiais ginklais susijusio smurto ar klimato kaitos.“

Nesugebėjusi išsirinkti lyderio, respublikonų dauguma Atstovų Rūmuose 2023 metų spalį kelioms savaitėms buvo paralyžiavusi Kongreso darbą. Tačiau net ir be tokių trikdžių įstatymų priėmimas abiejuose Kongreso rūmuose – Atstovų Rūmuose ir Senate – vyksta lėtai. Tai lemia giliai įsišaknijęs respublikonų ir demokratų atsidavimas savo partijoms.

„Be galo sunku, o kartais net neįmanoma priimti įstatymo, net jei jį palaiko didžioji visuomenės dalis“, – DW sakė JAV analitinio centro „Brookings Institution“ vyresnioji valdymo studijų mokslininkė Vanessa Williamson. „Vašingtone turime labai rimtą disfunkciją“.

JAV valdžia beveik niekada neperduodama taikiai

Ryški poliarizacija ir praraja tarp demokratų bei respublikonų šalininkų reiškia, kad bent pusė šalies gyventojų gali būti itin nepatenkinti daugeliu sprendimų, kuriuos priima išrinktoji vyriausybė.

Po 2020 metų rinkimų daugelis respublikonų (vadovaujami D. Trumpo) buvo taip nepatenkinti rinkimų rezultatais, jog bandė juos ignoruoti ir melagingai tvirtino, kad rinkimai iš jų buvo „pavogti“. Jie buvo taip aršiai nusiteikę, jog galiausiai tokiais pareiškimais patikėjusi minia šturmavo Kapitolijų. Taikus valdžios perdavimas yra vienas iš demokratijos požymių, o Jungtinėse Valstijose jo beveik nebūna.

„Manau, kad tai, kas įvyko sausio 6-ąją, ir vienos pusės atsisakymas pripažinti rinkimų rezultatus labai kenkia demokratijai, nes rinkimų rezultatų pripažinimas yra vienas iš pagrindinių demokratinės politikos elementų“, – sakė M. Berkmanas.

Rinkikų kolegija: laimėti šalies gyventojų balsus nėra svarbiausia

Nenuostabu, kad pastaraisiais metais mažėjo pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis. Tačiau yra ir kai kas daugiau, ko nesitikėtum iš tokios šalies kaip JAV.

„Be naujausių demokratijos erozijos formų, Jungtinėse Valstijose nuo senų laikų egzistuoja daug antidemokratinių praktikų“, – sakė V. Williamson.

Svarbiausia iš jų yra ši: prezidento rinkimus laimi nebūtinai tas asmuo, kuris surenka daugiausiai balsų.

Dar visai neseniai, 2016 metais, JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, nors jo varžovė Hillary Clinton buvo gavusi maždaug 2,9 mln. balsų daugiau nei jis. Šios neįtikėtinos mįslės priežastis – Rinkikų kolegija. JAV kiekviena iš 50 valstijų turi tam tikrą rinkikų skaičių, kuris priklauso nuo valstijos gyventojų kiekio. Kandidatui, kuris gauna daugumą valstijos gyventojų balsų, atitenka ir šios valstijos rinkikų balsai. Skamba sudėtingai? Štai pavyzdys.

Daugiausiai gyventojų turinti Kalifornijos valstija Rinkikų kolegijoje turi ir daugiausiai rinkikų: 54. Kandidatas, už kurį balsuos daugiausiai Kalifornijos gyventojų, gaus visus 54 rinkikų balsus, net jei Kalifornijos gyventojų balsavimą jis laimės tik nedidele persvara. Mažesnės valstijos, pavyzdžiui, Vermontas ar Pietų Dakota, Rinkikų kolegijoje turi tik po tris rinkikus, tačiau sistema išlieka tokia pati.

Kad užsitikrintų prezidento postą, kandidatas daugumą gyventojų balsų turi surinkti tokiame kiekyje valstijų, kad Rinkikų kolegijoje, turinčioje 538 narius, jam atitektų dauguma, t. y. 270 arba daugiau, rinkikų balsų. Taigi asmuo, tam tikrose valstijose laimėjęs nedidele persvara, gali tapti prezidentu, nepaisant to, kad už kitą kandidatą visoje šalyje gali būti balsavę daugiau amerikiečių.

JAV Senatas – „giliai nedemokratiška institucija“

Kita JAV politinės sistemos dalis, neatspindinti tobulos demokratijos, yra Kongreso aukštieji rūmai – JAV Senatas. Kiekviena JAV valstija Senate turi po du senatorius, ir tai nepriklauso nuo valstijos gyventojų skaičiaus.

Tai reiškia, jog kai kuriose valstijose vienas senatorius atstovauja vos keliems šimtams tūkstančių žmonių, o kitose – keli milijonai gyventojų „dalijasi“ vienu senatoriumi. Kai Senatas priima sprendimus, kiekvieno senatoriaus balsas turi vienodą svorį, nors jie atstovauja labai skirtingam žmonių skaičiui.

M. Berkmanas Senatą vadina „giliai nedemokratiška institucija“. V. Williamson sako, kad dėl Senato struktūros „mūsų tankiausiai apgyvendinti regionai įstatymų leidybos procese lieka itin prastai atspindėti“.

Teigiama pusė: aktyvesnis dalyvavimas

Galbūt JAV nėra pavyzdinė demokratija, tačiau amerikiečiai jos neatsisako. Ir dalyvauti jos procesuose ryžtasi vis daugiau žmonių.

Per 2020 metų prezidento rinkimus rinkėjų aktyvumas siekė daugiau nei 65 proc. ir buvo didžiausias per daugiau nei 100 metų.

„Per pastaruosius aštuonerius ar dešimt metų matome suaktyvėjusį politinį dalyvavimą, – sakė M. Berkmanas. – Ir manau, kad tai yra svarbu.“