Treniruotės – kasdien
Nuo 2001-ųjų kasmet įvairiuose ralio čempionatuose dalyvaujantis M.Slapšys patikino, kad Dakaras bus daugiausia jėgų ir atsidavimo reikalausiančios lenktynės, tikras galimybių išbandymas. Nors lenktynininko patirtis ir nemaža: septynis kartus ralyje aplink Lietuvą dalyvavęs M.Slapšys trejose varžybose buvo pirmas, tiek pat kartų pelnė antrą ir sykį – trečią vietas, 2006 metais tapo Vilniaus ralio nugalėtoju, pernai vykusiuose „Amber Baja“, Lietuvos Enduro ir šįmet – Lietuvos Enduro kroso čempionatuose lipo ant nugalėtojo pakylos.
„Šių metų Dakaro ralis Mauritanijoje buvo atšauktas dėl saugumo problemų, tad Afrikos trasa iškeista į Pietų Amerikos. Tačiau ralis liko pats ilgiausias ir sudėtingiausias. Visą gyvenimą sau buvau iškėlęs tikslą dalyvauti tokiose aukščiausio lygio varžybose. Aišku, svajonė išsipildys tuomet, kai finišuosiu. Jei tik tai pajėgsiu – juk ralio nebaigia apie 60 procentų dalyvių. Todėl man visiškai nesvarbu, kokią vietą užimsiu, kad tik trasą įveikčiau. Savęs ir nelaikau aukšto pilotažo profesionalu“, – prisipažino motociklininkas.
„Sekundės“ kalbintas panevėžietis patikino daug laiko skyręs pasirengti, nes tai ypač daug ką lemia. Anot M.Slapšio, pasiruošimu Dakarui galima vadinti ir jau įveiktas čempionatų trasas, nes pravers visa turima patirtis.
„Dakare fiziniai krūviai bus didžiuliai, juk kasdien teks nuvažiuoti maždaug po 800 kilometrų, ant motociklo praleisti po 12–15 valandų. Trasa bus sudėtinga ne tik dėl specifinio grunto, smėlio, žvyro, kalnų kelių, bet nemaža jos dalis yra puspenkto kilometro virš jūros lygio, tai nėra palanku nei žmogui, nei technikai. Treniruojuosi kasdien pagal tam tikrą režimą iki keturių valandų, man padeda maratonininkas Arūnas Balčiūnas“, – tikino pašnekovas.
Motociklą paruošė
Motociklininko teigimu, Dakaro raliui pasirengta pagal galimybes: sutrukdyti įveikti trasą galėtų tik nenumatytos aplinkybės. Ypač lenktynininkas džiaugiasi surinkęs puikią jį lydėsiančią komandą. „Padariau viską, kas įmanoma. Turiu itin patyrusią, technika ir organizaciniais reikalais pasirūpinančią komandą iš Latvijos, ji jau keturis kartus Dakaro ralyje dalyvavo. Įsigijau ir specialų motociklą „KTM 690 Rally“, jis sukonstruotas būtent daugiadienėms varžyboms. Papildomą įrangą, kurios reikalauja ralio organizatoriai, įmontavo mano komanda. Tokio įrenginio reikėjo dėl saugumo. Jį paspaudus organizatoriai gauna signalą ir gali susekti motociklo buvimo vietą. Būtinas ir judesio daviklis, jis signalizuoja, kai kita transporto priemonė yra arčiau nei už 15 metrų – kad atkreiptum dėmesį. Jeigu Dakaro trasos finišą pasieksiu, motociklą parduosiu, jei ne – važiuosiu tol, kol tikslą įgyvendinsiu“, – sakė M.Slapšys.
Apie Dakaro ralio pasiruošimui bei technikai skirtus pinigus motociklininkas nenorėjo net į kalbas leistis. Pašnekovas tik patikino, kad suma iš tiesų didelė.
„Finansai priklauso nuo pageidaujamos technikos, komandos. Šiuo metu ekonominė situacija nebuvo palanki ieškoti rėmėjų, tačiau jų atsirado – padėjo ir draugai, ir mėgstantys tokį sportą bičiuliai, bendraminčiai. Nesakau, kad panorusiam tokio lygio varžybose dalyvauti ir visiškai savų lėšų neturinčiam sportininkui jokių šansų nėra. Jeigu lenktynininkas – tikras profesionalas, jis bus pastebėtas ir rėmėjus tikrai pritrauks“, – tvirtino panevėžietis.
Prieštaraujančiųjų nėra
Lenktynininkas prisipažino automobiliu ir motociklu sportu domėjęsis jau nuo pat vaikystės – traukė technika, adrenalinas, greičio, pro šalį lekiančio vėjo jutimas. Tačiau motociklų sportą teko rinktis dėl labai gyvenimiškos priežasties – tiesiog tuomet jis reikalavęs mažiau išlaidų.
„Vaikystę, jaunystę praleidau garaže prie technikos, nuo trylikos metų sėdau ant motociklo. Tėtis pats buvo linkęs prie tokių dalykų, todėl mano pasirinkimui neprieštaravo. O mama jautriai į viską reaguodavo, betgi jai nerodydavau, kaip važinėju, nesakydavau, kur susiruošiau. Sau neatrodžiau, kad esu koks nors kelių chuliganas, aplink tokie patys draugai būdavo, nors galbūt kai kam kitaip atrodė. Aišku, jaunystėj įvairiausių problemų buvo ir su policija, jų dabar kur kas mažiau – matyt, jau tikrai subrendau“, – juokėsi M.Slapšys.
Panevėžietis išdavė, kad ir šiuo metu nėra žmogaus, kuris prieštarautų, atkalbinėtų ar trukdytų pasiekti užsibrėžtus tikslus.
„Šeimos, žmonos kol kas neturiu. Matyt, tam kol kas nebuvo lemta. O man buvusios artimesnės merginos ir neprieštaraudavo, kad važinėju motociklu. Dėl to tikriausiai jos ir patiko. Be to, tikrai nemanau, kad motociklų sportas labai pavojingas. Tikrai kur kas saugiau nei, pavyzdžiui, skraidyti lėktuvu: juk iš dangaus nukritus lieka labai maža galimybė, kad liksi gyvas, o griuvus su motociklu gali visiškai nesusižaloti“, – tikino motociklininkas.
Traukia kliūtys
Mindaugas išsitarė, kad vis dėlto užsėdus ant motociklo visuomet lydi pagrįsta baimė, ne tik varžybų jaudulys. Rimtų traumų pavyko išvengti, todėl galbūt sportas ir neatbaidė.
„Visada būna įvairiausių nuotykių, kuriozų varžybose, tik prie jų jau įpratau. Ir ačiū Dievui, kad viskas gerai baigiasi. Esu į avariją patekęs ir su mašina, ir su motociklu, bet nebuvo net lūžių. Prietarais ir kažkokiais ženklais netikiu, pasitikiu nuojauta – ji pasako, kad bus įdomu, laukia iššūkiai. Baimės jausmą, kaip ir visi, turiu, tik skalė jos kitokia: vieni bijo vienokio greičio kiti – kitokio. Beje, man didelis greitis tiesiam kely įspūdžio jau nebedaro, nors esu mašina važiavęs ir 240 kilometrų per valandą greičiu. Daug įdomiau kliūtis įveikti“, – tvirtino sportininkas.
Būtent dėl motociklininkams kylančių kliūčių varžybose vyriškį ralis ir vilioja, o ne galimybė būti pirmam. Nors pašnekovas pripažino, kad užlipus ant nugalėtojo pakylos širdis suvirpa.
„Visada įvertinu varžovus, žinau, kad kitiems daug svarbiau būna laimėti, turi užsibrėžę tikslą, pavyzdžiui, tapti Europos čempionais. Mano gyvenimas ir tikslai platesni. Galbūt todėl labai gerbiu Latvijos lenktynininką Janį Vinterį, du kartus Dakarą įveikusį, pelniusį dešimtą ir šeštą vietas. Mane stebina, kad gyvenime turėdamas ir kitų tikslų, būdamas ne iš žinomų motociklų gamintojų, kurie dažniausiai ir laimi, sugeba pasiekti tokių rezultatų“, – kalbėjo pašnekovas.
Motociklą M.Slapšys renkasi ir laisvalaikiui – panašų, kokiais dalyvauja raliuose, tačiau daugiau patogesnį, pritaikytą kelionėms. Būtent tokiu vyriškis užpernai su draugu vyko į Italiją, šįmet lankėsi Skandinavijoje.
„Britvoms“ mūsų keliai nepritaikyti, „čioperiams“ esu per jaunas, todėl keliauti mėgstu patogiais, į ralio panašiais motociklais. Be motociklų, didelę simpatiją jaučiu kalnams, labai mėgstu slidinėti. Renkuosi aktyvų laisvalaikį, nes prie jūros gulėti – tikrai ne man. Tik mažai laisvo laiko turiu, net ir vasarą dažniausiai dirbu“, – pasakojo motociklininkas.
